Perspektyvi teisininkė Elena Mickevičienė (27) šį pavasarį priėmė itin rizikingą sprendimą: pasiėmė du mėnesius kūrybinių atostogų ir išvyko savanoriauti į Bulgariją. Tačiau šiandien už karjerą kainuoti galėjusį žingsnį jauna moteris kelia taurę šampano: trumpalaikis projektas padovanojo daugybę ilgalaikių pažinčių ir įsimintinų patirčių; pirminis kultūrinis šokas gyvenant su transeksuale virto gyvenimiška pamoka, o įgyto pasitikėjimo dėka darbe ji palypėjo dar vienu laipteliu aukštyn. Šis interviu buvo skirtas jaunųjų europiečių tinklaraščiui Euroblogas.lt |
Elena, besisukant darbų rate svarbi kiekviena diena, o Tu sugalvojai viską mesti net dviems mėnesiams. Kaip nutiko, kad tapai savanore Bulgarijoje?
Skelbimą apie ieškomą savanorį tiesiog pamačiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Anketą nusiunčiau pernelyg daug nesvarstydama, maniau, jei atsilieps, tuomet pagalvosiu. Tačiau kai pokalbio metu man pasakė „Atvažiuok“, nebebuvo laiko galvoti. Ir gerai, nes jei būčiau ilgiau apie viską pragmatiškai svarsčiusi, tikriausiai būčiau taip ir neišvažiavusi. Juk tai finansiškai nuostolinga, šis žingsnis galėjo kainuoti karjerą. Bet tuo pat metu galvojau sau - gyvename vieną kartą ir reikia rizikuoti.
Tačiau kaip priėjai iki to, kad Tau apskritai reikia ne eilinių atostogų, o kažko daugiau?
Jau kurį laiką jaučiau, kad noriu pabūti viena ir apsvarstyti savo siekius, tolimesnį gyvenimą. Iki šiol užsienyje man neteko gyventi, o nuo studijų pradžios visą laiką dirbau tik teisininke. Klausiau savęs, ar tai tikrai man, ar sugebu ką nors daugiau? Norėjosi išbandyti save kitoje srityje.
Skelbimą apie ieškomą savanorį tiesiog pamačiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Anketą nusiunčiau pernelyg daug nesvarstydama, maniau, jei atsilieps, tuomet pagalvosiu. Tačiau kai pokalbio metu man pasakė „Atvažiuok“, nebebuvo laiko galvoti. Ir gerai, nes jei būčiau ilgiau apie viską pragmatiškai svarsčiusi, tikriausiai būčiau taip ir neišvažiavusi. Juk tai finansiškai nuostolinga, šis žingsnis galėjo kainuoti karjerą. Bet tuo pat metu galvojau sau - gyvename vieną kartą ir reikia rizikuoti.
Tačiau kaip priėjai iki to, kad Tau apskritai reikia ne eilinių atostogų, o kažko daugiau?
Jau kurį laiką jaučiau, kad noriu pabūti viena ir apsvarstyti savo siekius, tolimesnį gyvenimą. Iki šiol užsienyje man neteko gyventi, o nuo studijų pradžios visą laiką dirbau tik teisininke. Klausiau savęs, ar tai tikrai man, ar sugebu ką nors daugiau? Norėjosi išbandyti save kitoje srityje.
Papasakok plačiau, kas tai per projektas ir kokia organizacija jį vykdė. „Infinite Opportunities Association“ Bulgarijoje rūpinasi visuomenės švietimu žmogaus teisių tema. Projektu „Onl1ne T0ler@nce“ norima ugdyti jaunų žmonių toleranciją internetinėje erdvėje. Važiuodavome į atokiausius Bulgarijos miestelius ir kalbėdavomės su moksleiviais, kas yra cyberbullying (priekabiavimas skaitmeninėje erdvėje, - aut. past.), kad žmonės yra skirtingi ir tie skirtumai nedaro jų kažkuo prastesniais. Mokymasis apie žmogaus teises vykdavo neformaliai, žaidžiant žaidimus, pasakojant savąsias patirtis. Mes, savanorės merginos iš skirtingų šalių, ten atrodėme gana egzotiškai ir dauguma klausydavosi mūsų itin susidomėję. |
O kokia buvo Tavo pačios pirmoji patirtis Bulgarijoje? Ar patyrei bent minimalų kultūrinį šoką?
Na, prieš tai teko būti ten atostogų ir maniau, kad žinau, ko galima šioje šalyje tikėtis (juokiasi, - aut. past.). Deja. Didžiausias kultūrinis šokas prasidėjo man vienai likus bute, kuriame turėjau gyventi su kitomis dviem savanorėmis. Atvykau ten pirmoji. Pats butas buvo tvarkingas, tačiau nustebau dėl aplinkos. Vaizdas kaip Lietuvoje mažiausiai 20 metų atgal. Sostinė, o žmonės jodinėja arkliais, knisasi konteineriuose, girtauja prie laiptinių, lauke nėra lempų… Net nežinau, ar Liuliną (Sofijos mikrorajonas, kuriame Elena gyveno, - aut. past.) galima lyginti su vienu prasčiausių Vilniaus mikrorajonų… Išėjau pasivaikščioti, tačiau girtiems valkatoms ėmus kabinėtis pasijutau nesaugiai ir grįžau namo laukti kitų savanorių.
Galbūt joms atvykus pasijutai geriau?
Vėl sutrikau, nes viena jų nešnekėjo angliškai ir buvo transeksualė. Nežinojau, kaip bendrauti, trečioji savanorė visą laiką turėdavo vertėjauti. Be to, transeksualus iki tol įsivaizdavau kaip asmenis, jau pakeitusius lytį. Maniau, kad tuos pakeitimus gali pastebėti tik bendraudamas. O vien tik žiūrint į Aleksis buvo akivaizdu, kad tai vyras, besistengiantis atrodyti moterimi. Kaip jau minėjau, prieš tai kieme prie manęs kabinėjosi girti vyrai, tad ėmiau nerimauti, kad bus vargo mums išeiti į gatves.
Na, prieš tai teko būti ten atostogų ir maniau, kad žinau, ko galima šioje šalyje tikėtis (juokiasi, - aut. past.). Deja. Didžiausias kultūrinis šokas prasidėjo man vienai likus bute, kuriame turėjau gyventi su kitomis dviem savanorėmis. Atvykau ten pirmoji. Pats butas buvo tvarkingas, tačiau nustebau dėl aplinkos. Vaizdas kaip Lietuvoje mažiausiai 20 metų atgal. Sostinė, o žmonės jodinėja arkliais, knisasi konteineriuose, girtauja prie laiptinių, lauke nėra lempų… Net nežinau, ar Liuliną (Sofijos mikrorajonas, kuriame Elena gyveno, - aut. past.) galima lyginti su vienu prasčiausių Vilniaus mikrorajonų… Išėjau pasivaikščioti, tačiau girtiems valkatoms ėmus kabinėtis pasijutau nesaugiai ir grįžau namo laukti kitų savanorių.
Galbūt joms atvykus pasijutai geriau?
Vėl sutrikau, nes viena jų nešnekėjo angliškai ir buvo transeksualė. Nežinojau, kaip bendrauti, trečioji savanorė visą laiką turėdavo vertėjauti. Be to, transeksualus iki tol įsivaizdavau kaip asmenis, jau pakeitusius lytį. Maniau, kad tuos pakeitimus gali pastebėti tik bendraudamas. O vien tik žiūrint į Aleksis buvo akivaizdu, kad tai vyras, besistengiantis atrodyti moterimi. Kaip jau minėjau, prieš tai kieme prie manęs kabinėjosi girti vyrai, tad ėmiau nerimauti, kad bus vargo mums išeiti į gatves.
Ar nemanai, kad Tavo nerimas tuomet buvo sąlygotas streso ir kiek perdėtas? Tikriausiai. Per visą tą laiką nesusipratimų dėl Aleksis lyties taip ir nebuvo. Palyginti greitai ji ėmė kalbėti angliškai, tad susibendravome. Išsikalbėjus pamačiau, kad ji - protinga moteris, su kuria tikrai yra apie ką pašnekėti. Iki tol man atrodė nesuprantama, kodėl italas (Aleksis kilusi iš Sardinijos, - aut. past) važiuoja į Bulgariją, mokosi bulgarų kalbos? Taigi Italija yra svajonių šalis, visi nori važiuoti į Italiją! O įsigilinus į kito žmogaus jausmus viskas pradeda kitaip atrodyti. Jos dėka supratau, kad tikrai nesvarbu, kaip žmogus atrodo ir kuo jis renkasi būti. Jeigu tai protingas žmogus, su kuriuo yra apie ką pašnekėti, man visiškai nesvarbu, ar tai transeksualas, ar homoseksualas. |
Kokių dar stiprių įspūdžių patyrei gyvendama Bulgarijoje?
Tai labai graži šalis ir gražiausia ji būtent pavasarį, kai sužaliuoja medžiais apaugę kalnai. Per tuos du mėnesius tikrai buvo sudaryta galimybių keliauti. Aplankiau Rumuniją ir Graikiją, o projektinės veiklos vyko visoje Bulgarijoje. Tai pigi šalis, galima sau leisti žymiai daugiau nei Lietuvoje.
O mano stipriausias įspūdis buvo išvis kone nemokamas - su kita savanore visiškai neplanuotai įkopėme į šalia Sofijos esančią Juodąją viršukalnę (2290 m). Nuvykome ten tiesiog pasivaikščioti, o galiausiai įkopėme į pačią viršūnę - be aprangos, be pasiruošimo, trumpom rankovėm… Per sniegą ir akmenis ėjau plastikiniais bėgimo bateliais. Lietuvoje to turbūt nedaryčiau. Galbūt tai buvo kažkoks asmeninis iššūkis.
O kalbant apie darbą, projekte įsimintiniausias buvo aplankomų žmonių dėkingumas. Ezerčėje (nedidelis miestelis Šiaurės Rytų Bulgarijoje, kuriame, kaip liūdnai juokauja patys bulgarai, nėra jokių priežasčių lankytis ir visi jį aplenkia, - aut. past.) vedėme interaktyvų žaidimą. Taip, kaip mūsų ten laukė, manęs dar niekas nėra gyvenime laukęs. Mokytojos buvo su vakarinėm suknelėm, makiažais, šukuosenom. Vaikai lakstė aplink mus, bandė kalbinti. Visi pasitempę, pasipuošę, jiems tai buvo svarbus įvykis - atvažiavo svečiai iš Sofijos ir dar užsieniečiai! Jausmas labai malonus.
Tai labai graži šalis ir gražiausia ji būtent pavasarį, kai sužaliuoja medžiais apaugę kalnai. Per tuos du mėnesius tikrai buvo sudaryta galimybių keliauti. Aplankiau Rumuniją ir Graikiją, o projektinės veiklos vyko visoje Bulgarijoje. Tai pigi šalis, galima sau leisti žymiai daugiau nei Lietuvoje.
O mano stipriausias įspūdis buvo išvis kone nemokamas - su kita savanore visiškai neplanuotai įkopėme į šalia Sofijos esančią Juodąją viršukalnę (2290 m). Nuvykome ten tiesiog pasivaikščioti, o galiausiai įkopėme į pačią viršūnę - be aprangos, be pasiruošimo, trumpom rankovėm… Per sniegą ir akmenis ėjau plastikiniais bėgimo bateliais. Lietuvoje to turbūt nedaryčiau. Galbūt tai buvo kažkoks asmeninis iššūkis.
O kalbant apie darbą, projekte įsimintiniausias buvo aplankomų žmonių dėkingumas. Ezerčėje (nedidelis miestelis Šiaurės Rytų Bulgarijoje, kuriame, kaip liūdnai juokauja patys bulgarai, nėra jokių priežasčių lankytis ir visi jį aplenkia, - aut. past.) vedėme interaktyvų žaidimą. Taip, kaip mūsų ten laukė, manęs dar niekas nėra gyvenime laukęs. Mokytojos buvo su vakarinėm suknelėm, makiažais, šukuosenom. Vaikai lakstė aplink mus, bandė kalbinti. Visi pasitempę, pasipuošę, jiems tai buvo svarbus įvykis - atvažiavo svečiai iš Sofijos ir dar užsieniečiai! Jausmas labai malonus.
Po Tavo grįžimo atgal į Lietuvą praėjo daugiau nei du mėnesiai. Kaip vertini savo sprendimą šiemet atostogauti būtent taip?
Aš labai džiaugiuosi, kad ryžausi. Grįžau pasikeitusi. Vyrui patiko, kad tapau savarankiškesnė, labiau savimi pasitikinti, o kitiems žmonėms buvo keista, kad dabar viską darau pati, man nebereikia jokios pagalbos. Susipažinau su daugybe žmonių, su kuriais ir dabar bendraujame.
Manau, kad savanoriauti kitoje šalyje, ar trumpesniam, ar ilgesniam laikui, bet turėtų pabandyti kiekvienas. Tik prieš tai reikia savęs paklausti, ar projekto tema man tikrai įdomi, ar sugebėsiu atlikti tai, ko iš manęs bus tikimasi. Juk vis dėlto Europos savanorių tarnybos projektai skirti ne atostogoms, jų metu tenka dirbti ir kartais netgi daugiau negu kokiame tikrame darbe. Džiaugiuosi, kad savanoriavau būtent dabar, kai esu šiek tiek vyresnė, turiu gyvenimiškos patirties ir galėjau ja pasidalinti su kitais.
Ačiū už pokalbį ir dalijimąsi šia unikalia patirtimi!
Aš labai džiaugiuosi, kad ryžausi. Grįžau pasikeitusi. Vyrui patiko, kad tapau savarankiškesnė, labiau savimi pasitikinti, o kitiems žmonėms buvo keista, kad dabar viską darau pati, man nebereikia jokios pagalbos. Susipažinau su daugybe žmonių, su kuriais ir dabar bendraujame.
Manau, kad savanoriauti kitoje šalyje, ar trumpesniam, ar ilgesniam laikui, bet turėtų pabandyti kiekvienas. Tik prieš tai reikia savęs paklausti, ar projekto tema man tikrai įdomi, ar sugebėsiu atlikti tai, ko iš manęs bus tikimasi. Juk vis dėlto Europos savanorių tarnybos projektai skirti ne atostogoms, jų metu tenka dirbti ir kartais netgi daugiau negu kokiame tikrame darbe. Džiaugiuosi, kad savanoriavau būtent dabar, kai esu šiek tiek vyresnė, turiu gyvenimiškos patirties ir galėjau ja pasidalinti su kitais.
Ačiū už pokalbį ir dalijimąsi šia unikalia patirtimi!