Praėjusią savaitę publicisto Andriaus Užkalnio dėka internete akimirksniu paplito tragikomiškos Bulgarijos politikų nuotraukos. Kardais ginkluoti, aštuonkojams vidurius leidžiantys, po tamsiais akiniais besislepiantys vyrai ir Marijos Antuanetės laikų šukuosena dėmesį atkreipianti išsišiepusi tetulytė – o taip, už šiuos personažus tikrai buvo galima balsuoti sekmadienį vykusiuose Bulgarijos savivaldybių tarybų rinkimuose. |
Balsuoti ryžosi 52% rinkimų teisę turinčiųjų, daugiausia balsų gavo ir dabar valdanti ГЕРБ (Граждани за европейско развитие на България). Tokių karikatūrinių plakatų platinimas internete tikrai nepridėjo Bulgarijai taškų ir tik pagilino jos, kaip atsilikusios ir giliai sovietinės šalies įvaizdį. Man šie plakatai – puiki medžiaga apibendrinti keletą pastebėjimų apie Bulgarijos politiką, žmones ir gyvenimo būdą.
Kaip Lietuvoje yra dvi Lietuvos (Vilnius ir periferija), taip ir Bulgarijoje palyginti didelis atotrūkis tarp sostinės Sofijos ir visos likusios šalies. Gyvenu Sofijoje ir jaučiuosi tikra europietė. Žmonės gyvena tikrai neblogai, dirba ir užsidirba, nėra sudėtinga rasti kalbančiųjų angliškai. Deja, bet kitur situacija kebloka. Palyginti didelis bedarbystės lygis (balandį buvo 10,1%), žmonės gyvena kukliai.
Tikriausiai vienas geriausių to atspindžių yra kainos kavinėse. Pamenu, keliaujant po Bulgariją su žymiuoju tolerancijos projektu dienai gaudavome 10 levų (apie 5 eurus) pietums. Turistų lankomuose, išvystytuose miestuose, pavyzdžiui, Veliko Tarnovo ar Varnoje, jų kaip tik ir užtekdavo karštam patiekalui ir gėrimui. O štai kartą nuvykus į Bulgarijos Šiaurėje esančią Montaną pasijutome lyg tikri magnatai. Vietinėje kavinėje už tuos pačius dešimt levų sočiai prisivalgėme ir dar būtų užtekę pavalgyti antra tiek. Viskas pigu, bet žmonės vis tiek į kavines neina, nes neturi pinigų.
Tikriausiai vienas geriausių to atspindžių yra kainos kavinėse. Pamenu, keliaujant po Bulgariją su žymiuoju tolerancijos projektu dienai gaudavome 10 levų (apie 5 eurus) pietums. Turistų lankomuose, išvystytuose miestuose, pavyzdžiui, Veliko Tarnovo ar Varnoje, jų kaip tik ir užtekdavo karštam patiekalui ir gėrimui. O štai kartą nuvykus į Bulgarijos Šiaurėje esančią Montaną pasijutome lyg tikri magnatai. Vietinėje kavinėje už tuos pačius dešimt levų sočiai prisivalgėme ir dar būtų užtekę pavalgyti antra tiek. Viskas pigu, bet žmonės vis tiek į kavines neina, nes neturi pinigų.
Ekonominis stygius sąlygoja daugybę kitų dalykų ir formuoja savitą supratimą apie gyvenimą. Nesunku čia prisiminti žymiąją A. Maslow piramidę: negalime eikvoti jėgų ir rūpintis saviraiška ar įvaizdžiu, kai esame nepatenkinę esminių savo poreikių – maisto, šilumos, saugumo. Ilgai besitęsiantis skurdas ir tik pirminių poreikių patenkinimas suformuoja gilius įpročius, kuriuos ne taip lengva pakeisti, net jei finansinė situacija pagerėja.
Bulgarija buvo okupuota beveik 500 metų (1396–1878). Įsivaizduokite, kad penkis šimtmečius, karta iš kartos, tęsiasi Osmanų imperijos priespauda, kraštas yra sunkiamas ir išnaudojamas agresoriui. Tu, tavo seneliai, proseneliai ir proproseneliai nuolat kenčia alkį, nepriteklius, neturi balso savų pačių šalyje. Susiformuoja specifinis, okupuotos tautos mentalitetas, kurioje nesi atsakingas už savo gyvenimą, nes esi kontroliuojamas kitų. Penkis šimtus metų trukusi priespauda paliko gilų randą tautos sąmonėje. To padariniai tęsiasi iki šiol.
Didžioji dauguma įžangoje minimų plakatų surinkti iš Bulgarijos provincijos. Bent jau man Sofijoje neteko matyti nieko panašaus. Vietiniai žmonės kandidatuoja į vietinę valdžią ir daro tai taip, kaip jiems atrodo geriausia. Nėra galvojama apie kokį nors įvaizdį ar jo formavimą, politikai fotografuojasi taip, kaip jie atrodo kiekvieną dieną, tiksliau, rinkiminei kampanijai parenkamos asmeninio archyvo nuotraukos, kuriose jie atrodo (jų supratimu) tinkamai. Žinutė eiliniam rinkėjui čia gana paprasta: balsuok už mane, nes aš toks, kaip ir tu, žinau tavo problemas, nes pats jas kasdien sprendžiu. |
Tai, kad absoliuti dauguma nuotraukose esančių politikų nestilingi arba apsirengę šiam reikalui netinkamai, yra gana dėsninga. Bulgarų tauta nėra skoninga ar elegantiška iš principo ir tai yra sąlygota anksčiau minėto kuklaus ar netgi skurdaus gyvenimo būdo. Žvelgiant į didesnę žmonių masę gatvėje, oro uoste, parduotuvėje ar parke akis neužkliūva už stilingų ar dailiai apsirengusių. Drabužiai itin paprasti, neišskiriantys iš minios.
Netgi neva turintys atkreipti dėmesį drabužiai, avalynė ar aksesuarai savo funkcijos čia dažnai neatlieka dėl savo pigumo ir kičiškumo – auksinės detalės, kedai su platforma, blizgančios rankinės ir akivaizdžios “Moschino” ar “Emporio Armani” padielkos susilieja į vieną blizgančią visumą ar iššaukiantį seksualumą. Gabriela Ivanova yra gana tipinis seksualios bulgarės pavyzdys. Nupiešti antakiai, pūstos lūpos, įtemptų plaukų kuodas, iškirptė ir blizgi ryški palaidinė. Tokių per muzikinį kanalą “Planeta” galima prisižiūrėti šimtus, toks čia yra čalgos dainininkės standartas. Gabriela nemato didelio skirtumo tarp kandidatūros į čalgos dainininkes ir Sofijos merės postą. Jai tai natūralu, o mums kelia nuostabą. Apie darbuotojų nesusivokimą, kaip derėtų rengtis einant į darbą, jau rašiau bulgariškos biurokratijos tyrinėjime vasaros viduryje. Tąkart nepridėjau efektingai išsipusčiusių valstybės tarnautojų nuotraukų, dabar gal bus aiškiau... |
Bet grįkime prie politikos. Kaip jau minėjau, pastaruosiuose rinkimuose dalyvavo 52% rinkėjų. Toks skaičius yra visiškai normalus šiai šaliai. Įsivaizduokite, balsuoti eina tik kas antras balsavimo teisę turintis, penki žmonės iš dešimties. Ar dar reikia sakyti, kad toks mažas dalyvavimo procentas rodo žmonių nusivylimą, netikėjimą galimais pokyčiais, susitaikymą su esama situacija?.. Štai ką turėjau minty minėdama penketą šimtmečių trukusią Bulgarijos okupaciją ir jos suformuotą specifinį tautos mentalitetą.
Bulgarai su osmanais iš pradžių stengėsi kovoti, bet priešas buvo pernelyg stiprus, o susidorojimo būdai tiesiog siaubingi (tam suprasti rekomenduoju kino filmą “Žiaurumo laikas”). Negalintis pasipriešinti žmogus yra priverstas susitaikyti su esama situacija, nebeeikvoja jėgų netgi apmąstymams apie situacijos keitimą ir tampa pasyvus.
Bulgarai su osmanais iš pradžių stengėsi kovoti, bet priešas buvo pernelyg stiprus, o susidorojimo būdai tiesiog siaubingi (tam suprasti rekomenduoju kino filmą “Žiaurumo laikas”). Negalintis pasipriešinti žmogus yra priverstas susitaikyti su esama situacija, nebeeikvoja jėgų netgi apmąstymams apie situacijos keitimą ir tampa pasyvus.
Penkis šimtus metų trukusi Osmanų imperijos okupacija suformavo specifinį bulgarų - pavergtos tautos - mentalitetą, kurio atspindžiai yra žemas dalyvavimo rinkimuose procentas ir nuolatinis nepasitenkinimas esama situacija bei pasyvumas bandant ką nors pakeisti.
Keliaujant po Bulgariją dauguma vietinių žmonių klausdavo tiek manęs, tiek kitų užsieniečių savanorių, ar mums šioje šalyje patinka ir nuoširdžiai stebėdavosi mums atsakius, kad taip. Absoliuti dauguma pareikšdavo, kad jiems patiems čia gyventi nepatinka arba dar dažniau išgirsdavome: "Taip, Bulgarija labai graži šalis, bet žmonės tiesiog siaubingi”. Bulgarai skundžiasi esama situacija, piktinasi korumpuotais politikais, nesprendžiamomis problemomis, tačiau nedaro nieko, kad tai pakeistų, netgi neina į rinkimus atiduoti savo balso, nes “vienas balsas nieko nepakeis, tai kam čia vargintis”. Kita vertus, galima suprasti ir sakančiuosius, kad tiesiog nėra už ką balsuoti matant tokių spalvingų personažų katalogą.