Simboliškas sutapimas, kad pirmoji mudviejų su vyru povestuvinė kelionė atvedė mane į Bulgarijos pietus, abiejų Ivano tėvų gimtinę Lilkovo (Лилково). Pusantro kilometro (1482 m) aukštyje Rodopi kalnuose esančiame kaimelyje aplankėme visus penkis nuolatinius jo gyventojus ir iki šiol stebimės iš čia kilusių žmonių sprendimu buvusioje mokykloje įrengti nemažą jaukų viešbutį. |
Kelionės metu nė akimirkai negalėjau pamiršti, kad esame labai aukštai. Tiesa, išėjus pasivaikščioti iš pradžių pagalvojau, kad tolumoje kažkas dega ir gausūs dūmai virsta kamuoliais. Tačiau priėjus arčiau įsitikinau, kad niekas nedega ir gausūs „dūmai“ tėra paprasčiausi debesys. Paradoksas, tačiau jie čia taip arti, kad net negali paliesti, nes esi… debesyje. Ypač keistas jausmas apima vakare, debesims sutirštėjus: atrodo, kad aplink tave sukasi baltos dulkės, tačiau tai tik vandens garai. |
Kažkada Lilkovo gyveno apie pusantro tūkstančio žmonių. Ir nors visažinė Vikipedija teigia, kad dabar čia gyvena 61 gyventojas, iš tikrųjų jų tėra penki (du iš jų - Ivano dėdė su žmona). Kaimelio sunykimas sąlygotas paprastos buitinės priežasties: žmonės, neturėdami darbo, masiškai išsikėlė į artimiausią didmiestį Plovdivą. Vieni nameliai nelankomi baigia sugriūti, kiti tapo dailiomis dačiomis, dar kiti apskritai prisimenami tik savaitgaliais ar vasaros atostogų metu.
Tūlas lietuvis pasakytų, kad visiškai niekam nerūpi ir Lilkovo kapinės. Kapeliai užžėlę žole, čia nežydi išpuoselėtos gėlės. Vasarą prieiti prie kapų tikriausiai nebūčiau išdrįsusi, nes milžiniškoje, niekieno nešienaujamoje žolėje šeimininkauja gyvatės. Tačiau tiesa turbūt tokia, kad būtent lietuvių požiūris į kapinių priežiūrą yra kiek liguistas. Bulgarai mirusiuosius palieka ilsėtis amžino poilsio ir jų ramybės nedrumsčia viename kvadratiniame metre žemės bandydami įgyvendinti naujausias kapinių mados tendencijas.
Bulgariškos kapinės. Vieta, kur, kitaip nei dažnai Lietuvoje, mirusiųjų poilsio nedrumsčia naujausių kapų madų tendencijų apsėsti artimieji.
Mes sakome „Bijai vilko, neik į mišką“. Aš gi, eidama pasivaikščioti į mišką, bijojau ne tik vilko, bet ir meškos. O čia dar Ivanas vis erzino bulgariška patarle, neva, jei anytai nepatinka marti, tereikia šią išsiųsti į mišką ir ši reikiamą darbelį atliks neprašyta. Meškų čia tikrai yra. Ir vilkų populiacija nemaža. Ir medžiotojų - taip pat. Jų veiklą liudijo šeštadienio popietę vis pokšintys šūviai, o vėliau keletą medžioklių sutikome ir viešbučio restorane.
Tataigi, čia ne juokas. Nors Lilkovo sunyko, iš čia kilę verslininkai sumanė dalį pinigų investuoti būtent į savo gimtinę ir buvusios mokyklos pastate įrengti viešbutį. Kambariai jaukūs ir stilingi, o restorane nustebau atsivertusi dailų anglišką meniu. Pasirodo, šiose vietose populiarūs kalnų žygiai arkliais, o nuvargę anglų, prancūzų ir vokiečių turistai-žygeiviai mielai prisiglaudžia šiame viešbutyje ir džiaugiasi skaniu restorano maistu.
Tiesa, šį savaitgalį su vyru buvome vieninteliai viešbučio gyventojai, tačiau šičia mums taip patiko, kad pradėjome kurpti planą sutikti čia Naujuosius metus. Deja, pasirodo, kad jau nuo kitos savaitės iki pat Naujųjų metų viešbutis rezervuotas, o gruodžio 31-ąją kone perpildytas, nes norinčiųjų švęsti tokioje gražioje vietoje - apstu.
Lilkovo grožis unikalus. Nors esu buvusi kalnuose, tačiau šios kelionės metu turbūt pirmą kartą iš labai arti susipažinau (kad ir netiesiogiai, daugiausia per vyro pasakojimus) su tokiose vietose gyvenančių žmonių kasdienybe, visiškai kitokia negu mūsiškė, lietuviška.
Tataigi, čia ne juokas. Nors Lilkovo sunyko, iš čia kilę verslininkai sumanė dalį pinigų investuoti būtent į savo gimtinę ir buvusios mokyklos pastate įrengti viešbutį. Kambariai jaukūs ir stilingi, o restorane nustebau atsivertusi dailų anglišką meniu. Pasirodo, šiose vietose populiarūs kalnų žygiai arkliais, o nuvargę anglų, prancūzų ir vokiečių turistai-žygeiviai mielai prisiglaudžia šiame viešbutyje ir džiaugiasi skaniu restorano maistu.
Tiesa, šį savaitgalį su vyru buvome vieninteliai viešbučio gyventojai, tačiau šičia mums taip patiko, kad pradėjome kurpti planą sutikti čia Naujuosius metus. Deja, pasirodo, kad jau nuo kitos savaitės iki pat Naujųjų metų viešbutis rezervuotas, o gruodžio 31-ąją kone perpildytas, nes norinčiųjų švęsti tokioje gražioje vietoje - apstu.
Lilkovo grožis unikalus. Nors esu buvusi kalnuose, tačiau šios kelionės metu turbūt pirmą kartą iš labai arti susipažinau (kad ir netiesiogiai, daugiausia per vyro pasakojimus) su tokiose vietose gyvenančių žmonių kasdienybe, visiškai kitokia negu mūsiškė, lietuviška.
Pavyzdžiui, čia žmonės neturi apie namus didelių sodų ir daržų. Kai kurie net neturi didesnių kiemų, nes čia paprasčiausiai nėra plokščios žemės. Išnaudojamas kiekvienas lygesnis žemės gabalėlis. Ivanas su nostalgija ir liūdesiu žiūrėjo į dabar žole užžėlusius laukus - juose anksčiau buvo auginamos bulvės. O man tas vaizdas tekėlė klausimą, kiek prakaito prireikdavo toms bulvėms užauginti, juk vien iki to lauko nueiti reikia mažiausiai poros valandų: iš pradžių turi nusileisti į pakalnę, kirsti upę, o po to kopti į įkalnę.
Beje, apie tą kopinėjimą irgi pastebėjau įdomių dalykų. Tarkim, išeini į lauką ir matai kaimyną, savame kieme ką bedirbantį. Rodos, taip arti, pasieksi ranka, bet jei norėtum jį aplankyti, užtruktum geras dvidešimt minučių, nes negali tiesiog eiti ir tiesiai pas jį nukulniuoti. Todėl žmonės susirėkaudavo - pasilabindavo, pasibendraudavo garsiai šūkaudami. Tas garsus rėkimas bulgarams toks įprastas, kad mane, santūrią lietuvę, kartais varo į neviltį. Tik atvykus čia gyventi vis atrodydavo, kad šitaip berėkdami jie tuoj susimuš, o čia, pasirodo, žmonės draugiškai, tik garsiai ir emocingai kalbasi :)
Beje, apie tą kopinėjimą irgi pastebėjau įdomių dalykų. Tarkim, išeini į lauką ir matai kaimyną, savame kieme ką bedirbantį. Rodos, taip arti, pasieksi ranka, bet jei norėtum jį aplankyti, užtruktum geras dvidešimt minučių, nes negali tiesiog eiti ir tiesiai pas jį nukulniuoti. Todėl žmonės susirėkaudavo - pasilabindavo, pasibendraudavo garsiai šūkaudami. Tas garsus rėkimas bulgarams toks įprastas, kad mane, santūrią lietuvę, kartais varo į neviltį. Tik atvykus čia gyventi vis atrodydavo, kad šitaip berėkdami jie tuoj susimuš, o čia, pasirodo, žmonės draugiškai, tik garsiai ir emocingai kalbasi :)
| Šios kelionės metu mano ausiai itin mieli pasirodė du kitokie garsai: pirmasis - švelnus kalnuose ganomų ožkų varpelių tilindžiavimas. Antrasis - Lilkovo šv. Arkangelo cerkvės varpo dūžiai. Bevaikščiodami po kaimelį sutikome mielą babušką, cerkvės prižiūrėtoją, kuri atrakino mums maldos namus ir varpinę bei leido apžiūrėti didžiulį seną varpą. Įprastos pamaldos cerkvėje nebevyksta, tačiau sekmadieniais vietiniai ir besisvečiuojantys susirenka visi kartu pasimelsti. Anksčiau žmonės melsdavosi ir šalia jų laukų esančiose mini cerkvytėse. Rankas prausiau ir iš kalnų ištekančiame šventame upelyje. Gal ir nieko keisto, kad taip arti dangaus gyvenantys žmonės esti itin pamaldūs?.. Kitą dieną pabudau kiek skaudančiomis blauzdomis. Nevaikščiojome tiek daug, o ir batai buvo patogūs, tačiau paaiškėjo, kad tai dėl to, jog visą laiką arba lipi aukštyn, arba leidiesi nuo pakalnės ir blauzdos raumuo vis įsitempęs. Įdomu tai, kad vietiniai šią ypatybę išnaudodavo… sviesto gamybai. Ivanas šypsojosi prisiminęs, kad vaikystėje rytais mama į nedidelį kibirėlį įpildavusi kiek šviežio ir rūgusio pieno ir pritvirtindavusi jam prie diržo. Visą dieną kalnais greitai lakstydavęs berniukas viską taip suplakdavo, kad vakare mama iš kibirėlio išimdavo gabalėlį šviežio sviesto. |