Sofijos veidas neatsiejamas nuo dviejų panašiai skambančių vietovardžių: Витоша ir Витошка. Vitoška yra viena pagrindinių Sofijos gatvių, miesto širdis su daugybe kavinių ir parduotuvių, galima sakyti, mūsiškio Gedimino prospekto ar Laisvės alėjos ekvivalentas, tik žymiai gyvybingesnis. O štai Vitoša yra iš bet kurios Sofijos vietos matomas didžiulis kalnas, tiksliau, kalnų masyvas, kurio prieglobstyje ir įsikūrusi Bulgarijos sostinė. Praėjusį savaitgalį savo pačios nuostabai įkopiau į Juodąją viršukalnę (Черни връх), aukščiausią Vitošos masyvo vietą (2290 m). |
Prieš pradedant pasakoti savuosius įspūdžius, reikėtų pasakyti, kad niekada gyvenime aktyviai nesportavau ir po jokius kalnus nelaipiojau. Dėl šios priežasties dauguma mano pamąstymų patyrusiems alpinistams ar aktyviems keliautojams gali kelti šypseną.
Taigi mūsų su Elena kelionė prasidėjo neankstyvą šeštadienio rytą, 11 valandą, kai kiekviena savo skirtingu keliu atsiradome Хладилник’os stotelėje ir įsėdome į 66 autobusą. Visi kelionės į Vitošą kaštai - viso labo 2 levai autobusu važiuojant pirmyn ir atgal.
Senutėlis autobusas labai jau sunkiai lingavo į kalną, bet tai kelionei pridėjo tik dar daugiau romantikos. Šį jausmą patiriu kiekvieną kartą vos išvažiavus iš Sofijos. Už nugaros palikus didmiesčio triukšmą, Bulgarija atsiveria kaip neregėto, akinančio, stulbinančio gamtos grožio šalis.
Autobusas į kalną linguoja kiek daugiau nei valandą. Tuomet išlipi paskutinėje stotelėje Хотел морени, tikrai neužsinori apsistoti tame sovietiniame moreniniame viešbutyje ir pradedi tikrąją kelionę.
Neplanavome kopti į jokią viršūnę, manėme, tiesiog šiaip sau ramiai pasivaikščiosime. Nusprendusios nusifotografuoti ant pirmųjų pamatytų didžiulių akmenų barėmės viena ant kitos ir prašėme nenusigrūsti. Vėliau tie epizodai kėlė tik šypseną.
Taigi mūsų su Elena kelionė prasidėjo neankstyvą šeštadienio rytą, 11 valandą, kai kiekviena savo skirtingu keliu atsiradome Хладилник’os stotelėje ir įsėdome į 66 autobusą. Visi kelionės į Vitošą kaštai - viso labo 2 levai autobusu važiuojant pirmyn ir atgal.
Senutėlis autobusas labai jau sunkiai lingavo į kalną, bet tai kelionei pridėjo tik dar daugiau romantikos. Šį jausmą patiriu kiekvieną kartą vos išvažiavus iš Sofijos. Už nugaros palikus didmiesčio triukšmą, Bulgarija atsiveria kaip neregėto, akinančio, stulbinančio gamtos grožio šalis.
Autobusas į kalną linguoja kiek daugiau nei valandą. Tuomet išlipi paskutinėje stotelėje Хотел морени, tikrai neužsinori apsistoti tame sovietiniame moreniniame viešbutyje ir pradedi tikrąją kelionę.
Neplanavome kopti į jokią viršūnę, manėme, tiesiog šiaip sau ramiai pasivaikščiosime. Nusprendusios nusifotografuoti ant pirmųjų pamatytų didžiulių akmenų barėmės viena ant kitos ir prašėme nenusigrūsti. Vėliau tie epizodai kėlė tik šypseną.
Ėjome ir ėjome. Ėjome ir ėjome. Ėjome. Ir vėl ėjome. Kol galiausiai visiškai natūraliai kelionė įgavo tikslą: nueiti iki galo, tai yra, pamatyti kelio galą, įkopti į viršūnę, įveikti šį didžiulį kalną.
Iš pradžių palūžau aš, nes „Nu tai kiek galima eiti, nusibodo, vėsoka, jau tiek laiko einam, o to galo kaip nematyti, taip nematyti!“. Elena įtikino eiti toliau, nes „Virginija, jeigu tu tikrai niekada nesi buvusi kalno viršūnėje, tai tikrai verta tęsti tai, ką pradėjome“.
Dar vėliau viską norėjo mesti Elena, betgi man pasidarė pikta, kad tiek laiko ėjom, viršūnė jau čia pat, o mes grįšim atgal. Nė velnio!
Staiga takas pasikeitė. Didžiuliai akmenys, ant kurių užsiropštusios fotografavomės kelionės pradžioje, tapo mūsų taku. Gerą kelio gabalą šokinėji nuo vieno akmens ant kito, kuri strategijas, kaip čia patogiau ir greičiau šią atkarpą pereiti ir dargi nenusigrūsti.
Tada prasideda snieguotas, šlapias, batus merkiantis takas. Paprasčiau sakant, buza. Galiausiai takas tampa tikrai status ir reikia susikaupti norint juo užkopti į viršukalnę. Paskutinius kelis šimtus metrų ėjome tylėdamos, viena nuo kitos atsiribojusios. Į viršukalnėje esančią kavinukę įžengiau būdama ne raudonos, bet violetinės spalvos ir tikrai maniau, kad sprogsiu.
Plepėdamos, neskubėdamos į Черни връх kopėme apie 3 valandas. Nusileisti žemyn prireikė perpus mažiau laiko, bet kelionė atgal yra nė kiek ne lengvesnė.
Iš pradžių palūžau aš, nes „Nu tai kiek galima eiti, nusibodo, vėsoka, jau tiek laiko einam, o to galo kaip nematyti, taip nematyti!“. Elena įtikino eiti toliau, nes „Virginija, jeigu tu tikrai niekada nesi buvusi kalno viršūnėje, tai tikrai verta tęsti tai, ką pradėjome“.
Dar vėliau viską norėjo mesti Elena, betgi man pasidarė pikta, kad tiek laiko ėjom, viršūnė jau čia pat, o mes grįšim atgal. Nė velnio!
Staiga takas pasikeitė. Didžiuliai akmenys, ant kurių užsiropštusios fotografavomės kelionės pradžioje, tapo mūsų taku. Gerą kelio gabalą šokinėji nuo vieno akmens ant kito, kuri strategijas, kaip čia patogiau ir greičiau šią atkarpą pereiti ir dargi nenusigrūsti.
Tada prasideda snieguotas, šlapias, batus merkiantis takas. Paprasčiau sakant, buza. Galiausiai takas tampa tikrai status ir reikia susikaupti norint juo užkopti į viršukalnę. Paskutinius kelis šimtus metrų ėjome tylėdamos, viena nuo kitos atsiribojusios. Į viršukalnėje esančią kavinukę įžengiau būdama ne raudonos, bet violetinės spalvos ir tikrai maniau, kad sprogsiu.
Plepėdamos, neskubėdamos į Черни връх kopėme apie 3 valandas. Nusileisti žemyn prireikė perpus mažiau laiko, bet kelionė atgal yra nė kiek ne lengvesnė.
Psichologinis nusiteikimas yra turbūt svarbiausias dalykas kopiant į kalnus. Tokią išvadą pasidariau jau einant atgal, kai šokinėdama tais didžiuliais akmenimis išsigandau. Stovėjau ant vieno jų, apsupta dar tūkstančio tokių pat morenų ir panikavau, kad tikrai neįmanoma iš čia išeiti, nesugalvoju, kaip nušokinėti į priekį ir nebeturiu supratimo, kaip atšokinėjau iki čia. Mintyse jau vaizdavausi sraigtasparnį, atskriejantį manęs vaduoti iš tos akmenų karalystės… :)
Betgi sraigtasparnio nebuvo. Teko susikaupti ir baigti, ką pradėjus. Tuo labiau, kad mano pagalbos reikėjo nuo snieguoto kalniuko slystančiai Elenai. Aš ne tik sugebu pereiti per akmenis, aš sugebu ir padėti šalia esančiam!
Perėjus sniegynus ir akmenynus, prapliupo dangus. Ne lietumi, o į odą skaudžiai smingančiais smulkiais ledo gabaliukais (čia gi vis dėlto daugiau nei 2000 metrų virš jūros lygio!). Šiems ištirpus, mūsų takelis virto tikru kalnų upeliuku. Nei apeik, nei apvažiuok. Nei grįžk, nei sustok.
Ir tada staiga nušvito saulė. Lyg pats kalnas būtų mums padėkojęs, kad nepaisant jo sunkaus chrakterio, ryžomės jį aplankyti.
Namo grįžome tuo pačiu senutėliu mersu. Iš viso mūsų kelionė truko apie 8 valandas. Per jas, rodos, buvome nuvykusios kažin kur toli toli, kur grynas oras nuskaidrina mintis ir pravalo protą.
Jei kada būtų liūdna, užuot ėmus vienos dienos biuletenį ir gailėjus savęs lovoje, rekomenduoju įkopti į Черни връх.
Betgi sraigtasparnio nebuvo. Teko susikaupti ir baigti, ką pradėjus. Tuo labiau, kad mano pagalbos reikėjo nuo snieguoto kalniuko slystančiai Elenai. Aš ne tik sugebu pereiti per akmenis, aš sugebu ir padėti šalia esančiam!
Perėjus sniegynus ir akmenynus, prapliupo dangus. Ne lietumi, o į odą skaudžiai smingančiais smulkiais ledo gabaliukais (čia gi vis dėlto daugiau nei 2000 metrų virš jūros lygio!). Šiems ištirpus, mūsų takelis virto tikru kalnų upeliuku. Nei apeik, nei apvažiuok. Nei grįžk, nei sustok.
Ir tada staiga nušvito saulė. Lyg pats kalnas būtų mums padėkojęs, kad nepaisant jo sunkaus chrakterio, ryžomės jį aplankyti.
Namo grįžome tuo pačiu senutėliu mersu. Iš viso mūsų kelionė truko apie 8 valandas. Per jas, rodos, buvome nuvykusios kažin kur toli toli, kur grynas oras nuskaidrina mintis ir pravalo protą.
Jei kada būtų liūdna, užuot ėmus vienos dienos biuletenį ir gailėjus savęs lovoje, rekomenduoju įkopti į Черни връх.