Bene pačiame Bulgarijos viduryje, vos 400 gyventojų turinčiame Slaviani kaime po truputį didėja lietuvių bendruomenė. Nuolat čia gyvena Adolfo (75) ir Nijolės (68) Berenių, Mykolo (39), Gintarės (38) ir Gajos Mei (3) Sadauskų bei Lino (65) ir Dalios (66) Kriščiūnų šeimos. Dar trys lietuvių šeimos atvažiuoja keletą kartų per metus gerokai užsitęsiančių atostogų. Nei vieni iš jų savo sprendimo gyventi Bulgarijoje nevadina emigracija ir mielai dalijasi išsikraustymo-įsikraustymo patirtimis svečioje šalyje. |
Lietuvių bendruomenės pradininkais Slaviani kaime prieš septynerius metus tapo Adolfas ir Nijolė. Visą gyvenimą kūrybinius darbus dirbę Bereniai (ji - rūbų modeliuotoja, jis - ilgametis Jaunimo teatro direktorius) ir tapę senjorais išliko kūrybiški: ryžęsi pabėgti iš darganotos Lietuvos dabar gyvena taip, kaip jiems patinka. Džiaugiasi saule, šiluma, ramiu bulgariško kaimo tempu, stebi ir stebisi vietine neskubria kultūra. Sodo darbais užsiima tiek, kiek leidžia jėgos. Gyvena čia ir dabar. „Svarbiausia - nesudeginti mus jungiančių tiltų. Vilniuje tebėra mūsų butas. Galbūt rytoj sugalvosime ar neplanuotai teks į jį grįžti. Tačiau šiandien, būtent šį laiką Bulgarijoje skiriame tik sau. Pagaliau nebėra jokių rūpesčių ir įsipareigojimų, galime sau tai leisti“, - mintimis dalijasi Nijolė. |
Kiek sudėtingesnė kelionė tuomet buvo kalytei Deizi, prieš kelerius metus iškeliavusiai, pasak Nijolės, į šunų rojų. Nors šeimininkai konsultavosi su veterinaru, rūpinosi reikiamais vitaminais ir visaip stengėsi mylimai augintinei padėti, dardėti 2000 km iki Bulgarijos keliauti ir šiaip nemėgusiai vokiečių aviganei buvo didelis stresas.
Padovanojome, išdalinome labdarai arba pardavėme didžiąją dalį daiktų. Ir nors neturiu polinkio prie jų prisirišti, atsisveikinti su savo pianinu buvo labai liūdna,“, - prisimena vyras.
Į Slaviani kaimą jis kartu su žmona, dukryte, šuniu ir katinu persikraustė paprastu automobiliu, netgi be priekabos: „Pradėję rengtis kelionei viską sukrovėme į garažą ir pasikvietėme daug svečių. Visiems rekomenduoju - daiktų sumažėjo, šypsenų padaugėjo.
Prieš pat išvažiuojant iš namų mantą automobilyje perkrovėme šešis kartus, o paskutinę minutę daug negalvodami palikome dar dalį daiktų. Tai tiek jų galiausiai ir tebuvo likę. Nusprendėme, kad gyventi į kitą šalį važiuojame ne tam, kad apsikrautume daiktais. Bulgarijoje nusipirkome tik tai, be ko tikrai neįmanoma apseiti - šaldytuvą, skalbimo mašiną, sodo įrankių“. Tačiau įsikraustymo procesas šeimai buvo sudėtingas dėl nebaigto namo remonto. Vienu metu išlaikyti nuomojamą butą Vilniuje ir remontuojamą namą Slaviani pasirodė finansiškai per sunku, be to, reikėjo nuolat kontroliuoti remonto darbus atliekančius darbininkus. Mykolas atsidūsta prisiminęs, kaip keblu buvo derėtis su niekur neskubančiais bulgarų „remontininkais“. Naivu būtų buvę tikėtis, kad darbai bus atlikti jų nekontroliuojant, todėl šeima ir nusprendė kraustytis į iki galo neįrengtus namus. |
Žmonos tikru krapštuku ir meistreliu vadinamas Linas juokauja, kad pernai balandį atvykęs į nupirktą namelį didelio remonto nusprendė nedaryti, pakeisti tik (!) grindis, stogą ir lubas. Vyras mažne viską pasidarė pats ir tuo labai džiaugiasi, ypač su švelnia ironija pasakodamas, kaip lėtai ir atsipalaidavę čia dirba vietiniai žmonės.
„Mano tris plaukus kirpėja kerpa pusvalandį. Per tą laiką ji nukerpa mane, pageria kavos, atsiskaito už jai kažkieno atneštus pirkinius, apramina čia pat siautėjančius vaikus, pakomentuoja rodomus televizijos kanalus. Aš kadangi niekur neskubu, man smagu tą teatrą stebėti“, - šypsosi ilgametis kino ir televizijos dailininkas. Statybininkai Bulgarijoje - ne išimtis ir dirba tuo pačiu stiliumi, tad jei nenori gadintis nervų, viską reikia nuolat stebėti ir griežtai kontroliuoti.
Kriščiūnai, kaip ir Bereniai, į Bulgariją savo nerūpestingų dienų atvyko praleisti šilčiau ir maloniau. „Namą čia nusipirkome ne tam, kad pabėgtume iš Lietuvos, o tam, kad turėtume galimybę rinktis, kaip, kur ir šalia ko mums gyventi. Kokia prasmė Lietuvoje klausytis to nuolatinio zyzimo, kad blogas oras, kaip blogai čia gyventi?“, - klausia Dalia. Patyrusią interjero dizainerę žavi kiek laukinė Bulgarijos gamta, neišdailinti kaimai, neva ne vietoje besiganantis asiliukas ir išdygusi piktžolė. „Čia, Bulgarijoje, mes veikiame lygiai tą patį, ką veiktume ir būdami Lietuvoje, tik kad oras daug šiltesnis ir viskas pigiau. Be to, laiminga tauta, nežinanti, kas jos prezidentas ir ministras pirmininkas. Turiu prisipažinti, nežinau, kas dabar Bulgarijos prezidentas“, - pusiau juokais, pusiau rimtai atvirauja Linas. |
„Namą čia nusipirkome ne tam, kad pabėgtume iš Lietuvos, o tam, kad turėtume galimybę rinktis, kaip, kur ir šalia ko mums gyventi. Kokia prasmė Lietuvoje klausytis to nuolatinio zyzimo, kad blogas oras, kaip blogai čia gyventi?“
„Visi geriausi gyvenimo sprendimai gimsta tik palikus savąją komforto zoną, nes tuomet reikia intensyviai mokytis. Nustoji mokytis - imi degraduoti. Štai kodėl būtina nuolat judėti. Kraustymasis gyventi į kitą šalį yra vienas geriausių būdų tai padaryti“