Valstybinės institucijos ir jose vyraujanti kultūra yra tikras, nepoliruotas ir nepagražintas valstybės veidrodis. Man atrodo, jog būtent biurokratinėse įstaigose keletą valandų praleidusio asmens įspūdžiai daro stipriausią įtaką geram arba blogam šalies įvaizdžiui. Tai viena priežasčių, kodėl verta bent trumpam pagyventi kitoje šalyje: turistui blogiausiu atveju gali tekti susidurti su ligoninių personalu ir vargu bau jis kada sugalvotų savo malonumui apsilankyti, pavyzdžiui, NAP’e (Национална Агенция за Приходите). |
Bulgarijoje turint biurokratinių reikalų svarbiausias dalykas yra sėkmė. Reikia tiesiog eiti į reikiamą instituciją ir derėtis su specialistu (mano kukli praktika rodo - pagyvenusia tetulyte, kamuojama nuotaikų kaitos). Jei tiotkos nuotaika gera, susitvarkysi greitai, jei ne, tai ne. Neverta informacijos ieškoti internete, klausinėtis užsieniečių feisbuko grupėse ar netgi skambinti į atsakingas institucijas, nes visi šie šaltiniai pateiks skirtingą informaciją.
Pavyzdys. Pagaliau man prisiruošus oficialiai deklaruoti gyvenamąją vietą Sofijoje, su vyru ėjome į Migracijos skyrių. Specialistė patikrino mano dokumentus ir paprašė užpildyti prašymą. Padarėme tai per penkias minutes, grįžome atgal - mūsų specialistė kažkur išėjusi. Padavėme užpildytą prašymą ją pavaduojančiai kolegei, ši patikrino tuos pačius dokumentus dar kartą ir sako: o kur notariškai patvirtintas dokumentas, kad judu su vyru gyvenate kartu? Susinervinome, išėjome lauk, jau ėmėme kurti planą, kaip tą pažymą reikės gauti (atsiprašinėti iš darbų, darbo metu eiti pas notarą, mokėti pinigus, etc.). Po dešimties minučių diskusijos nutariau apsimesti, kad nesupratau, ko iš manęs prašė ir tuos pačius dokumentus įsistačius kiaulės akis pateikti dar kartą. Grįžau, pirmoji mūsų specialistė irgi buvo grįžusi, priėmė mano dokumentus. Jai pažyma apie mano gyvenimą kartu su vyru nebuvo reikalinga. Ačiū tau, mieloji, kad nesigilini per daug.
Pavyzdys. Pagaliau man prisiruošus oficialiai deklaruoti gyvenamąją vietą Sofijoje, su vyru ėjome į Migracijos skyrių. Specialistė patikrino mano dokumentus ir paprašė užpildyti prašymą. Padarėme tai per penkias minutes, grįžome atgal - mūsų specialistė kažkur išėjusi. Padavėme užpildytą prašymą ją pavaduojančiai kolegei, ši patikrino tuos pačius dokumentus dar kartą ir sako: o kur notariškai patvirtintas dokumentas, kad judu su vyru gyvenate kartu? Susinervinome, išėjome lauk, jau ėmėme kurti planą, kaip tą pažymą reikės gauti (atsiprašinėti iš darbų, darbo metu eiti pas notarą, mokėti pinigus, etc.). Po dešimties minučių diskusijos nutariau apsimesti, kad nesupratau, ko iš manęs prašė ir tuos pačius dokumentus įsistačius kiaulės akis pateikti dar kartą. Grįžau, pirmoji mūsų specialistė irgi buvo grįžusi, priėmė mano dokumentus. Jai pažyma apie mano gyvenimą kartu su vyru nebuvo reikalinga. Ačiū tau, mieloji, kad nesigilini per daug.
Anglų kalba. Nedaug kas žino, bet prieš keletą metų Lietuvoje buvau sugalvojusi tapti valstybės tarnautoja. Vien tam, kad pateiktum prašymą dalyvauti konkurse, turi išsilaikyti du egzaminus - loginio mąstymo ir užsienio kalbos. Dažnu atveju anglų kalbos lygis turi būti ne mažesnis nei B1. Atskiras klausimas, kaip šitas sumanymas veikia praktikoje (juk tai galioja tik naujai priimamiems specialistams), bet dievaži, Lietuva, tai rodo tavo pažangą ir modernų požiūrį. Su užsieniečiais susiduriame ne tik Gedimino prospekte paprašyti parodyti, kurioje pusėje yra šventos Onos bažnyčia. Lietuvos rinka atsiveria užsienio investuotojams, užsieniečiai atvyksta čia dirbti ir tampa tokiais pat valstybinių institucijų klientais kaip ir lietuviai. Tai ir yra Europos sąjungos idėja - žmonės laisvai migruoja ir gyvena ten, kur jiems patogiau ir geriau. Anglų kalba jau seniai nebe egzotika, o savaime suprantamas dalykas šiuolaikiškai mąstančiam žmogui, norinčiam ir turinčiam bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis. |
Bulgarijoje daugybė žmonių laisvai kalba angliškai, bet valstybinėse institucijose tai vis dar problema. Atvykai į Bulgariją - kalbėk bulgariškai. Tiesa, anądien NAP’e maloniai nudžiugau informaciniame stove pamačiusi D. Britanijos vėliavą ir galimybę meniu skaityti angliškai. Deja, ta vėliava neaktyvi, tik šiaip, dėl vaizdo. Ateini į instituciją ir turi atsispausdinti bilietėlį, į kurį kabinetą ir kokiu reikalu nori patekti. Bet tai padaryti sudėtinga, kai viskas tik bulgarų kalba.
Lūkuriavau NAP’o koridoriuje tarp zujančių žmonių ir nutariau savąją situaciją paaiškinti kuriam nors iš darbuotojų (taip, tokiose situacijose užsienio kalba progresuoja minutėmis ir bulgariškai prabilau nustebindama net pati save). Skamba idiotiškai, bet atpažinti Bulgarijos valdininką (tiksliau, valdininkę) ne taip ir paprasta. Pagalvojau, koks geras dalykas būtų uniforma arba bent jau darbuotojo pažymėjimas ant kaklo. Dabar gi iš kabineto išsirita ne mažiau penkiasdešimt penkerių moteriškaitė baltomis kelnėmis, persišviečiančiais baltais stringais, baltais marškinėliais su plunksnine-kaspinuota raudona širdimi ant krūtinės ir užrašu KISS ME. Tu stovi ir galvoji, kad ji tiesiog susitvarkiusi reikalus eina namo. Ne, pasirodo, ji čia dirba.
Bulgarų stiliaus klausimai yra atskira tema. Šiuo atveju į temą yra tai, kad absoliuti dauguma jų nesiorientuoja, kas yra verslo etiketas ir oficiali apranga.
Lūkuriavau NAP’o koridoriuje tarp zujančių žmonių ir nutariau savąją situaciją paaiškinti kuriam nors iš darbuotojų (taip, tokiose situacijose užsienio kalba progresuoja minutėmis ir bulgariškai prabilau nustebindama net pati save). Skamba idiotiškai, bet atpažinti Bulgarijos valdininką (tiksliau, valdininkę) ne taip ir paprasta. Pagalvojau, koks geras dalykas būtų uniforma arba bent jau darbuotojo pažymėjimas ant kaklo. Dabar gi iš kabineto išsirita ne mažiau penkiasdešimt penkerių moteriškaitė baltomis kelnėmis, persišviečiančiais baltais stringais, baltais marškinėliais su plunksnine-kaspinuota raudona širdimi ant krūtinės ir užrašu KISS ME. Tu stovi ir galvoji, kad ji tiesiog susitvarkiusi reikalus eina namo. Ne, pasirodo, ji čia dirba.
Bulgarų stiliaus klausimai yra atskira tema. Šiuo atveju į temą yra tai, kad absoliuti dauguma jų nesiorientuoja, kas yra verslo etiketas ir oficiali apranga.
Bulgarų valdininkai skundžiasi itin mažais atlyginimais ir taip neva teisinasi dėl prasto institucijų efektyvumo. Man gi akivaizdus kitas dalykas: jų ten ryškiai per daug. Todėl ir algos mažos, ir dirba neefektyviai. Savo akimis mačiau, kaip tos moterys rangosi kėdėse iš nuobodumo ir be jokios gėdos išsitraukusios veidrodėlius krapštosi dantis tau prieš nosį. Vaizdas panašus į Novosilcevo apibūdinamą kontoros rutiną filme "Служебный роман“ ir bendra atmosfera atsiduoda giliu sovietmečiu. Dar vienas dalykas, ko pasigendu Bulgarijoje - elektroninės paslaugos ir bendradarbiavimas su bankais apskritai. Elektroniniai valdžios vartai Lietuvoje yra vienas geriausių ir patogiausių dalykų, bent jau aš jais naudojausi daugybę kartų. Čia gi daugybė laiko gaištama pildant popieriukus (mokėjimo prašymus), tada laukiant eilėje, tada graudžiai žiūrint, kaip moterytė tavo ranka pildytą informaciją veda į sistemą iš lėto baksnodama kompiuterio klavišus… Visi šie pavyzdžiai parodo gyvenimo užsienyje naudą ir vadinamąjį „akių atsivėrimą“. Juk skirtumai išryškėja tik lyginant. O lyginimas prasmingesnis tuomet, kai lygini ne pačias maloniausias situacijas. Biurokratija paprastam žmogui turbūt niekada nebus maloni. | Sovietinis palikimas: per daug dykinėjančių darbuotojų, kuriems atėjęs žmogus yra ne klientas, kuriam dirbama, o problema. |