Manoji pažintis su Bulgarijos kultūra ir tradicijomis prasidėjo nuo smagios ir gražios šventės - vestuvių, kuriose dalyvavau kaip paprastas eilinis svečias, neturėjau jokių ypatingų funkcijų, tad galėjau atsipalaidavusi stebėti ir stebėtis vykstančiais smagumynais.
Keletas bulgariškų vestuvių tradicijų pakankamai panašios su lietuviškosiomis, tačiau nemažai dalykų ir skiriasi. Didžiausias netikėtumas man kaip lietuvei buvo vestuvių diena. Jei Lietuvoje vestuves paprastai švenčiame šeštadienį arba išskirtiniais atvejais penktadienį, tai Bulgarijoje - tik sekmadienį. Šios dienos parinkimas glaudžiai siejasi su religija, pavyzdžiui, penktadienį negalima tuoktis ir švęsti, nes šią dieną buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, šeštadienį jis buvo miręs, o sekmadienį jis prisikėlė, todėl geriausia diena santuokai ir yra būtent sekmadienis.
Birželio 29-ąją, kuomet ir teko garbė dalyvauti Gretos ir Sviatoslavo vestuvėse, Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, taip pat švenčiama šventųjų Petro ir Povilo diena. Vardadienių šventimo tradicija šioje šalyje itin gaji, vardadienis čia praktiškai vos ne didesnė šventė nei gimtadienis. Varduvininkas yra nuolat sveikinamas, jam teikiamos mažos dovanėlės. Kiek pati pastebėjau, Bulgarijoje, kaip ir Rusijoje, daug skirtingų vardų nėra tiek ir daug, žmonės savo vaikus mielai krikštija pačiais populiariausiais - Ivanais, Petrais, Dimitrijais.
Kadangi buvau jaunosios giminės svečias, pasinaudojau proga įsmukti į josios kambarį ir stebėti jaunikio ir jo svitos laukimo procesą.
Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, nuotaka yra itin branginama, traktuojama kaip didžiausias šeimos turtas, todėl svetimai šeimai negali būti atiduodama dykai. Išsipirkimas, pirkimas, pakišos ir dovanėlės iš jaunikio ir jo svitos pusės yra neatsiejama apeigų dalis. Tačiau iš pradžių jaunikiui tenka į jaunosios namus įsilaužti, nes šio svetimojo niekas pernelyg nelaukia, jaunosios kambario durys būna užremtos tol, kol pati jaunoji, neva gailėdama galimų sulaužyti durų, paprašo savo brolių ir pusbrolių atėjūnus įleisti vidun.
Įėjęs jaunikis, žinoma, kone apanka nuo išsipusčiosios nuotakos grožio ir prašo eiti drauge. Ši lyg ir sutinka, tačiau tuomet paaiškėja, kad eiti drauge negali, nes teavi vieną batelį. Jaunikio užduotis - surasti paslėptą batelį, tačiau netgi jį ir suradus nesklandumai nesibaigia, nes paaiškėja, kad batelis nuotakai per didelis…
Būsimojo vyro užduotis - „sumažinti“ per didelį batelį ne pačių mažiausių kupiūrų banknotais, nes jei jaunosios globėjai pastebės, kad naudojamasi tik dešimtinėmis ar dvidešimtinėmis, savosios brangenybės jaunikiui gali ir neatiduoti!
Galiausiai jaunikiui visus papirkus, o nuotakai sutikus, jaunikis su svita išeina į lauką. Namuose telieka iš namų ištekanti dukra ir josios tėvas. Muzikantai atlieka itin graudžią tradicinę dainą apie dukters išėjimą iš namų, jos atsiprašymą, kad palieka tėvą ir kitą kartą į šiuos namus įžengs jau tik kaip svečias. Skambant šiems dainos žodžiams tėvas ir duktė išeina iš namų, o visi aplinkiniai aprauda josios jaunystės dienas (įdomu pastebėti, kad motina čia visiškai eliminuojama).
O tuomet prasideda šokiai. Jei lietuviai savo tradicinių švenčių metu dainuoja, tai bulgarai - šoka. Ir šoka NON STOP. Nežinau, kaip būna kitose vestuvėse, tačiau šiose prieš jauniesiems išvažiuojant tuoktis tiesiog gatvėje šoko kone visi susirinkę svečiai, artimieji ir kaimynai.
Bene didžiausias lietuvių ir bulgarų šokių skirtumas yra tas, kad pastarieji šokio rato niekada neuždaro. Šokama tik pagal grojamą muziką, tai yra, nedainuojama. O didžiąją daugumą šokių sudaro vienas vienintelis žingsnelis - judama ratu, vienu žingsneliu, tik skambant vis skirtingai muzikai.
Kadangi Bulgarijoje tik bažnytinė santuoka negalioja, iš namų keliavome į Civilinės metrikacijos skyrių. Santuokos sudarymo procedūra standartinė, tačiau liko nepamirštos kelios tradicijos: jau pasirašius dokumentus jaunieji vyras ir žmona per pusę laužia didžiulę pitą, tradicinį bulgarų pyragą. Jei didesnę dalį atlaužia vyras, šeimoje gims daugiau berniukų, jei žmona - mergaičių.
Smagus ir lietuvių kultūroje esantis prietaras: kuris iš jaunųjų ceremonijos metu užmins kitam ant bato, tas ir bus šeimos valdovas. Mūsų atveju greitesnė ir apsukresnė buvo Greta, kiek susijaudinusiam Sviatoslavui gerokai užmynusi koją.
Po civilinės santuokos procedūros keliavome į cerkvę. Didžioji dalis bulgarų yra ortodoksai. Tiesą sakant, nesu jų religinių apeigų specialistė ir mažai ką apie jas žinau, tačiau kiek supratau, tai buvo sutrumpintas apeigų variantas (viskas tetruko apie 20 minučių) vyrui ir žmonai uždedant auksines karūnas (man šis veiksmas pasirodė įspūdingiausias), vis keičiant ir daugybę kartų laiminant sutuoktinių žiedus.
Šventei vakare pagaliau persikėlus į restoraną turėjau dar daugiau galimybių stebėti ir stebėtis.
Pirmiausia, žinoma, svečių skaičius. Šiose vestuvėse dalyvavo 160 svečių ir toks žmonių kiekis yra visiškai normalus. Beveik visi svečiai - ne šiaip kokie draugai ar pažįstami, o kraujo giminės.
Jei Lietuvoje tradicinių vestuvių ar šiaip balių metu visi sėdi prie vieno bendro stalo ir dainuodami linguoja, tai čia visi kažkurį laiką sėdi prie skirtingų staliukų, o kiek užkandę pakyla ir lekia šokti, nes juk, kaip jau ir minėjau, bulgarai šoka visą laiką.
Galbūt tai tik mano pačios asmeninis pastebėjimas, tačiau šių vestuvių metu supratau, kokie mes, lietuviai, esame apsirijėliai. Šventės metu kiekvienam buvo patiekta po didžiulį dubenį tradicinių salotų, karštą užkandį ir karštą patiekalą. Norintieji galėjo pasilepinti saldumynais ir kava. Ir viskas! Jokių baltų mišrainių, netikrų zuikių, silkių su svogūnais ir patalais ar farširuotų lydekų, kai žvelgdamas į visą tą gausybę ir įvairovę net nežinai, nuo ko čia pradėti…
Reikia pastebėti, kad tas pats ir su alkoholio vartojimu. Žinoma, kas nori prisigerti, tas visada ir visur tą sugebės padaryti, bet čiagi tam tiesiog nėra laiko, nes vos užkandus ar išgėrus bėgama šokti.
Neminėsiu čia tokių ir mums žinomų bei įprastų dalykų kaip nuolatinis raginimas jauniesiems bučiuotis, pirmasis sutuoktinių šokis ar torto pjovimas. Mums nežinoma tradicija buvo geležinio itin sunkaus puodo spyrimas. Nuotaka ant tako stovintį, vandens pripiltą puodą turi spirti iš visų jėgų, kad vandens pritaškytų kuo daugiau ir gausiau. Šis paprotys simbolizuoja būsimos šeimos atžalų gausą.
Artėjant vidurnakčiui puotoje apsilankė du itin „seksualūs“ svečiai - pilvo šokėjomis persirengę vyrai. Jie ėmė gundyti tiek jaunikį, tiek provokuoti šokti nuotaką. Suskambo ant klubų užrištos tradicinės žvyneliais apsiūtos turkų skaros, klubai ėmė linguoti pagal turkiškas melodijas… Tačiau visame tame cirke jutau, kad tokiu būdu turkų kultūra tarsi pašiepiama, vertinama neigiamai. Su tokiu vertinimu jau buvau susidūrusi tos pačios dienos rytą, kai karštą dieną nusprendžiau vilkėti turkiško stiliaus laisvomis kelnėmis. Man buvo rekomenduota taip apsirengus į lauką geriau neiti, nes galiu likti nesuprasta (ypač vyresnio amžiaus žmonių tarpe). Viso to išvada tik viena - ilgametė osmanų turkų okupacija ir priespauda niekada nebus užmiršta.
Po šmaikščiųjų šokėjų pasirodymo šventėje apsilankė ir pora striptizo profesionalių, kurios meilinosi jaunikio piršliui, bandė jį sugundyti ir tarsi pailsinti po sunkios dienos visur atstovaujant jaunikiui.
Viskas baigėsi apie vidurnaktį dar vienu tradiciniu atsisveikinimo šokiu. Svečiai dėkojo nuotakai ir jaunikiui, šie dėkojo svečiams už apsilankymą. Kadangi rytoj - pirmadienis, after party netruko iki paryčių.
Viso to fone pati sau pasidariau išvadą, kad vestuvės Bulgarijoje nėra pernelyg sureikšminamos, jų vykimo faktas nėra išpučiamas tarsi muilo burbulas, nes tai nėra kažkoks neįprastas, retas įvykis. Žmonės tuokiasi. Kviečia vieni kitus į vestuves dažnai, tai yra, vestuvės nėra metų ar penkmečio įvykis, kaip kad dažnai nutinka Lietuvoje. Kad Lietuvoje kažkas netvarkoj, man rodos, išduoda žurnalo „Vestuvės“ egzistavimas. C’mon! Esame vos trys milijonai, o turime tokį smulkų specializuotą leidinį…
Baigdama norėčiau dar kartą pasidžiaugti, kad pažintį su šia šalimi pradėjau nuo tokios smagios šventės, nes buvau pasirengusi kiek labiau pasidomėti bulgarų laidotuvių ir ypač mirties metinių minėjimo tradicijomis (man asmeniškai viena jų itin kraupi), bet apie tai parašysiu kitą kartą.
Birželio 29-ąją, kuomet ir teko garbė dalyvauti Gretos ir Sviatoslavo vestuvėse, Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, taip pat švenčiama šventųjų Petro ir Povilo diena. Vardadienių šventimo tradicija šioje šalyje itin gaji, vardadienis čia praktiškai vos ne didesnė šventė nei gimtadienis. Varduvininkas yra nuolat sveikinamas, jam teikiamos mažos dovanėlės. Kiek pati pastebėjau, Bulgarijoje, kaip ir Rusijoje, daug skirtingų vardų nėra tiek ir daug, žmonės savo vaikus mielai krikštija pačiais populiariausiais - Ivanais, Petrais, Dimitrijais.
Kadangi buvau jaunosios giminės svečias, pasinaudojau proga įsmukti į josios kambarį ir stebėti jaunikio ir jo svitos laukimo procesą.
Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, nuotaka yra itin branginama, traktuojama kaip didžiausias šeimos turtas, todėl svetimai šeimai negali būti atiduodama dykai. Išsipirkimas, pirkimas, pakišos ir dovanėlės iš jaunikio ir jo svitos pusės yra neatsiejama apeigų dalis. Tačiau iš pradžių jaunikiui tenka į jaunosios namus įsilaužti, nes šio svetimojo niekas pernelyg nelaukia, jaunosios kambario durys būna užremtos tol, kol pati jaunoji, neva gailėdama galimų sulaužyti durų, paprašo savo brolių ir pusbrolių atėjūnus įleisti vidun.
Įėjęs jaunikis, žinoma, kone apanka nuo išsipusčiosios nuotakos grožio ir prašo eiti drauge. Ši lyg ir sutinka, tačiau tuomet paaiškėja, kad eiti drauge negali, nes teavi vieną batelį. Jaunikio užduotis - surasti paslėptą batelį, tačiau netgi jį ir suradus nesklandumai nesibaigia, nes paaiškėja, kad batelis nuotakai per didelis…
Būsimojo vyro užduotis - „sumažinti“ per didelį batelį ne pačių mažiausių kupiūrų banknotais, nes jei jaunosios globėjai pastebės, kad naudojamasi tik dešimtinėmis ar dvidešimtinėmis, savosios brangenybės jaunikiui gali ir neatiduoti!
Galiausiai jaunikiui visus papirkus, o nuotakai sutikus, jaunikis su svita išeina į lauką. Namuose telieka iš namų ištekanti dukra ir josios tėvas. Muzikantai atlieka itin graudžią tradicinę dainą apie dukters išėjimą iš namų, jos atsiprašymą, kad palieka tėvą ir kitą kartą į šiuos namus įžengs jau tik kaip svečias. Skambant šiems dainos žodžiams tėvas ir duktė išeina iš namų, o visi aplinkiniai aprauda josios jaunystės dienas (įdomu pastebėti, kad motina čia visiškai eliminuojama).
O tuomet prasideda šokiai. Jei lietuviai savo tradicinių švenčių metu dainuoja, tai bulgarai - šoka. Ir šoka NON STOP. Nežinau, kaip būna kitose vestuvėse, tačiau šiose prieš jauniesiems išvažiuojant tuoktis tiesiog gatvėje šoko kone visi susirinkę svečiai, artimieji ir kaimynai.
Bene didžiausias lietuvių ir bulgarų šokių skirtumas yra tas, kad pastarieji šokio rato niekada neuždaro. Šokama tik pagal grojamą muziką, tai yra, nedainuojama. O didžiąją daugumą šokių sudaro vienas vienintelis žingsnelis - judama ratu, vienu žingsneliu, tik skambant vis skirtingai muzikai.
Kadangi Bulgarijoje tik bažnytinė santuoka negalioja, iš namų keliavome į Civilinės metrikacijos skyrių. Santuokos sudarymo procedūra standartinė, tačiau liko nepamirštos kelios tradicijos: jau pasirašius dokumentus jaunieji vyras ir žmona per pusę laužia didžiulę pitą, tradicinį bulgarų pyragą. Jei didesnę dalį atlaužia vyras, šeimoje gims daugiau berniukų, jei žmona - mergaičių.
Smagus ir lietuvių kultūroje esantis prietaras: kuris iš jaunųjų ceremonijos metu užmins kitam ant bato, tas ir bus šeimos valdovas. Mūsų atveju greitesnė ir apsukresnė buvo Greta, kiek susijaudinusiam Sviatoslavui gerokai užmynusi koją.
Po civilinės santuokos procedūros keliavome į cerkvę. Didžioji dalis bulgarų yra ortodoksai. Tiesą sakant, nesu jų religinių apeigų specialistė ir mažai ką apie jas žinau, tačiau kiek supratau, tai buvo sutrumpintas apeigų variantas (viskas tetruko apie 20 minučių) vyrui ir žmonai uždedant auksines karūnas (man šis veiksmas pasirodė įspūdingiausias), vis keičiant ir daugybę kartų laiminant sutuoktinių žiedus.
Šventei vakare pagaliau persikėlus į restoraną turėjau dar daugiau galimybių stebėti ir stebėtis.
Pirmiausia, žinoma, svečių skaičius. Šiose vestuvėse dalyvavo 160 svečių ir toks žmonių kiekis yra visiškai normalus. Beveik visi svečiai - ne šiaip kokie draugai ar pažįstami, o kraujo giminės.
Jei Lietuvoje tradicinių vestuvių ar šiaip balių metu visi sėdi prie vieno bendro stalo ir dainuodami linguoja, tai čia visi kažkurį laiką sėdi prie skirtingų staliukų, o kiek užkandę pakyla ir lekia šokti, nes juk, kaip jau ir minėjau, bulgarai šoka visą laiką.
Galbūt tai tik mano pačios asmeninis pastebėjimas, tačiau šių vestuvių metu supratau, kokie mes, lietuviai, esame apsirijėliai. Šventės metu kiekvienam buvo patiekta po didžiulį dubenį tradicinių salotų, karštą užkandį ir karštą patiekalą. Norintieji galėjo pasilepinti saldumynais ir kava. Ir viskas! Jokių baltų mišrainių, netikrų zuikių, silkių su svogūnais ir patalais ar farširuotų lydekų, kai žvelgdamas į visą tą gausybę ir įvairovę net nežinai, nuo ko čia pradėti…
Reikia pastebėti, kad tas pats ir su alkoholio vartojimu. Žinoma, kas nori prisigerti, tas visada ir visur tą sugebės padaryti, bet čiagi tam tiesiog nėra laiko, nes vos užkandus ar išgėrus bėgama šokti.
Neminėsiu čia tokių ir mums žinomų bei įprastų dalykų kaip nuolatinis raginimas jauniesiems bučiuotis, pirmasis sutuoktinių šokis ar torto pjovimas. Mums nežinoma tradicija buvo geležinio itin sunkaus puodo spyrimas. Nuotaka ant tako stovintį, vandens pripiltą puodą turi spirti iš visų jėgų, kad vandens pritaškytų kuo daugiau ir gausiau. Šis paprotys simbolizuoja būsimos šeimos atžalų gausą.
Artėjant vidurnakčiui puotoje apsilankė du itin „seksualūs“ svečiai - pilvo šokėjomis persirengę vyrai. Jie ėmė gundyti tiek jaunikį, tiek provokuoti šokti nuotaką. Suskambo ant klubų užrištos tradicinės žvyneliais apsiūtos turkų skaros, klubai ėmė linguoti pagal turkiškas melodijas… Tačiau visame tame cirke jutau, kad tokiu būdu turkų kultūra tarsi pašiepiama, vertinama neigiamai. Su tokiu vertinimu jau buvau susidūrusi tos pačios dienos rytą, kai karštą dieną nusprendžiau vilkėti turkiško stiliaus laisvomis kelnėmis. Man buvo rekomenduota taip apsirengus į lauką geriau neiti, nes galiu likti nesuprasta (ypač vyresnio amžiaus žmonių tarpe). Viso to išvada tik viena - ilgametė osmanų turkų okupacija ir priespauda niekada nebus užmiršta.
Po šmaikščiųjų šokėjų pasirodymo šventėje apsilankė ir pora striptizo profesionalių, kurios meilinosi jaunikio piršliui, bandė jį sugundyti ir tarsi pailsinti po sunkios dienos visur atstovaujant jaunikiui.
Viskas baigėsi apie vidurnaktį dar vienu tradiciniu atsisveikinimo šokiu. Svečiai dėkojo nuotakai ir jaunikiui, šie dėkojo svečiams už apsilankymą. Kadangi rytoj - pirmadienis, after party netruko iki paryčių.
Viso to fone pati sau pasidariau išvadą, kad vestuvės Bulgarijoje nėra pernelyg sureikšminamos, jų vykimo faktas nėra išpučiamas tarsi muilo burbulas, nes tai nėra kažkoks neįprastas, retas įvykis. Žmonės tuokiasi. Kviečia vieni kitus į vestuves dažnai, tai yra, vestuvės nėra metų ar penkmečio įvykis, kaip kad dažnai nutinka Lietuvoje. Kad Lietuvoje kažkas netvarkoj, man rodos, išduoda žurnalo „Vestuvės“ egzistavimas. C’mon! Esame vos trys milijonai, o turime tokį smulkų specializuotą leidinį…
Baigdama norėčiau dar kartą pasidžiaugti, kad pažintį su šia šalimi pradėjau nuo tokios smagios šventės, nes buvau pasirengusi kiek labiau pasidomėti bulgarų laidotuvių ir ypač mirties metinių minėjimo tradicijomis (man asmeniškai viena jų itin kraupi), bet apie tai parašysiu kitą kartą.