Stebiu Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo aistras po vis labiau kaitinančia Sofijos saule. Stebiuosi, kad niekas ligšiol nepamatė, jog visa tai tėra žaidimas mūsų atmintimi. Būtent tokia idėja kilo po 18 metų internete radus mano vaikystės stebuklą - grybų ir karkuškų atakuojamą, dėl princesės kovojantį Super Mario. Tai buvo įspūdingiausia krikšto tėčio dovana dešimtojo gimtadienio proga. Reikia pasakyti, kad vėlesnių kompiuterinių žaidimų žaisti nemoku ir jie man niekada nebuvo įdomūs, bet prie televizoriaus prijungtas „kompas" man buvo kažkas tokio. Pagauta azarto šį žaidimą kaldavau kiekvieną dieną, po keletą valandų. Dabar sunku pasakyti, kiek laiko tęsėsi ta manija, bet kaip greitai užėjo, taip pat greitai ir praėjo. Tačiau kai vakar vakare šį žaidimą online parodžiau vyrui, nustebau, kad Super Mario mumyse toks gyvas. Abu krykštavom ir komentavom, kad nesuvalgius grybo kovoti su karkuškomis (taip vadinu lėtus apspangusius, kartais skraidančius vėžlius) neįmanoma, kokie pavojingi piktieji grybai, nes vaikšto po du ir jei sumaigai pirmąjį, tai tave būtinai pribaigia iš paskos atsėlinęs antrasis. |
Mums nereikėjo aiškinti, kad žaidimas nepalyginamai lengvesnis, kai suvalgai gėlytę ir visus kenkėjus gali atakuoti leisdamas žiežirbas. Na ir žinoma, abu pasirodėm esantys skupūs ir nepraleidžiantys nei vieno urvelio ar slaptos plytos, kurią daužant gauni nemažai auksiukų (100 auksiukų - 1 papildoma gyvybė!).
Iš pradžių buvo juokinga, kad Super Mario tarp žmonių įsteigia tokią stiprią bendrystę. Bet labiausiai mane nustebino mano pačios atmintis. Juk šio žaidimo nežaidžiau ir apie jį negalvojau ištisus 18 metų. Tačiau vos pradėjus žaisti, nereikėjo jokių pastangų prisiminti ir ieškoti, kur paslėpta gėlytė, grybas ar aukso plyta. Ir visa tai tik todėl, kad kažkada, vaikystėje, tuos veiksmus atlikau tokią daugybę kartų ir taip emocingai (perėjus į antrąjį turą požemyje apima nevaldomas azartas!). Grybo ir gėlytės vizualai tiesiog įrašyti mano galvoje. Balvonai ant Žaliojo tilto užkelti 1952-aisiais. Įsivaizduokite, jie ten stovėjo net 63 metus. Visą šį laiką mes praeidavom, gal net neatkreipdami dėmesio, nes tiesiog akys įpratusios prie būtent tokio tilto vaizdo. Dabar aš ir galvoju: jeigu porą metų aktyviai žaistas vaikystės žaidimas mano atmintyje įsirašęs taip giliai, tai kokio gylio yra 63 metus visų Vilniaus gyventojų ir svečių matyto vaizdo įrašas? |
Aišku, kad per tiek metų susiformavo ir Moteris-Voverė ir daug kitų prisiminimų. Aistras ir neigiamas emocijas skulptūrų gynėjams kelia nesąmoningas suvokimas, kad štai dabar kažkas įsilaužė į jų atmintį ir bando pakeisti bei ištrinti ten giliai įrašytą informaciją. Skausminga procedūra, o skausmas retai būna malonus.
Kalbant apie visą sovietinių skulptūrų paveldą, Grūto parkas man atrodo geriausias diplomatijos ir kompromiso pavyzdys. Ne, mes neneigiame ir nepamiršome savo istorijos. Bet šiandien norime būti kitokie, todėl ate, Maryte ir Leninai, stovėkite sau ramiai tame parke. Norintys jus prisiminti, atvažiuos ir aplankys. Nebegarbiname jūsų, bet ir neniekiname, netriname iš istorijos, neva jūsų niekada nebuvo.
Jei norite įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodytų visas tas liūdnas, masyvias, dideles skulptūras sustačius atgal, atvažiuokite į Bulgariją. Šalies satelitės patirtis kitokia ir visuomenės požiūris į sovietinius metus liberalus. Niekam nekliūna ir daugybė tų baisių skulptūrų. Patikėkite, sakydama daugybė, turiu minty tikrai daugybę. Tiesa, galbūt toks įspūdis susidaro ne tiek dėl karinės tematikos kūrinių, kiek pačio stiliaus. Parkuose ir skveruose stovi kone visų žymiausių Bulgarijos visuomenės veikėjų skulptūros: tamsios, sunkios, sustingusios, tiesiog sovietinės.
Kalbant apie visą sovietinių skulptūrų paveldą, Grūto parkas man atrodo geriausias diplomatijos ir kompromiso pavyzdys. Ne, mes neneigiame ir nepamiršome savo istorijos. Bet šiandien norime būti kitokie, todėl ate, Maryte ir Leninai, stovėkite sau ramiai tame parke. Norintys jus prisiminti, atvažiuos ir aplankys. Nebegarbiname jūsų, bet ir neniekiname, netriname iš istorijos, neva jūsų niekada nebuvo.
Jei norite įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodytų visas tas liūdnas, masyvias, dideles skulptūras sustačius atgal, atvažiuokite į Bulgariją. Šalies satelitės patirtis kitokia ir visuomenės požiūris į sovietinius metus liberalus. Niekam nekliūna ir daugybė tų baisių skulptūrų. Patikėkite, sakydama daugybė, turiu minty tikrai daugybę. Tiesa, galbūt toks įspūdis susidaro ne tiek dėl karinės tematikos kūrinių, kiek pačio stiliaus. Parkuose ir skveruose stovi kone visų žymiausių Bulgarijos visuomenės veikėjų skulptūros: tamsios, sunkios, sustingusios, tiesiog sovietinės.
Beje, vos prieš keletą mėnesių netoli įspūdingosios Aleksandro Nevskio katedros Sofijoje pastatyta caro (valdė 997-1014) Samuilo skulptūra sukėlė ne ką mažiau diskusijų nei mūsiškiai Žaliojo tilto balvonai. Meno kritikai teigia, kad 4 metrų aukščio skulptūra yra visiškas kičas dėl tamsoje švytinčių caro akių (į jas įstatytos LED lemputės). Tačiau neskubėkite teisti. Bulgarijos teritoriją stipriai išplėtęs karingasis caras mirė nuo širdies smūgio, kuomet išvydo namo grįžusius 15 000 kareivių po mūšio su Bizantija. Visiems jiems buvo išdurtos abi akys, tik kas šimtajam palikta viena akis tam, kad sumuštą kariauną galėtų parvesti namo. Išvydus šį siaubą, turbūt daugeliui sustotų širdis… Būtent todėl skulptorius Aleksandras Haitovas ir norėjo atkreipti praeivių dėmesį švytinčiomis caro akimis. Šios dvi iš pažiūros labai skirtingos patirtys (skulptūrų šalinimas Vilniuje ir statymas Sofijoje) rodo, kaip jautriai reaguojame į žaidimus mūsų atmintimi. Atminties kitimas ir keitimas - skausmingas procesas, todėl ir emocingas. |