Kai prieš porą mėnesių į mūsų biurą klegėdama įskriejo nauja savanorė iš Italijos, buvau, švelniai tariant, šokiruota ir pasimetusi. Šokiruota, nes pirmiausia akys užkliuvo už pakankamai ekstravagantiškų blizgių aukštakulnių (su tokiais tikrai tik į klubą). Pasimetusi, nes tuos aukštakulnius nė kiek nerypuodama(s) avėjo… vaikinas. |
Alexis (21) yra itin gyvas, žavus ir visapusiškai patrauklus žmogus. Tą pačią dieną darbinio susirinkimo metu stebeilijau į jį ir tikrai pradėjau abejoti: o gal man su galva negerai? Gal čia tikrai moteris? Aukšta, liekna, didelių švelnių akių, šviesių plaukų… Tąsyk įgimtą vyriškumą išdavė tik pakaklėje įsispraudęs Adomo obuolys…
Prisipažinsiu, paklausti dalykų, kuriuos tikrai knietėjo sužinoti, išdrįsau tik po daugiau nei mėnesio. O per visą tą laiką Alexis atsiskleidė kaip tikrai unikali, draugiška ir charizmatiška as menybė, be visų kitų gerųjų savybių dar ir tikrų tikriausia poliglotė. Pakvaišusi dėl bulgariškos muzikos, ji prieš metus ėmė savarankiškai verstis dainų žodžius ir studijuoti bulgarų kalbą. Rusų pradėjo mokytis šiaip, dėl įdomumo. Be problemų gali suskaičiuoti iki dešimt kiniškai (ir dargi rodydama atitinkamus ženklus!) bei moka pasisveikinti, pasakyti savo vardą ir nemikčiodama paklausti, kaip sekasi. Supranta ispaniškai. Kalba prancūziškai. Žinoma, kad laisvai bendrauja angliškai ir turi dvi gimtąsias kalbas - bendrinę italų ir siciliečių. Aš net pagalvojau, kad be vargo galėčiau išmokyti ją ir lietuviškai!
Iki kol išdrįsau paklausti, kaip kartais žmonėms nutinka, kad jie suvokia esą ne tuo, kuo gamta juos norėjo sukurti, daug galvojau apie žmogaus santykį su savo kūnu. Turiu prisipažinti, kad niekada neturėjau didesnių dilemų dėl savo pačios kūno, tuo labiau seksualinės orientacijos. Taip, įkyri skaudantis stuburas ir dėl jo atsikišęs pilvukas. Ne kartą žmonės yra klausę, ar nesilaukiu. Ne, nesilaukiu, dažniausiai kasdien atrodau tokia vos vos nėščia. Bet net ir tai man netrukdo mylėti savo kūno ir džiaugtis, kad šiame laikiname būste gyvena mano siela.
Tačiau yra žmonių, kurie nesidžiaugia. Alina save dietomis. Keičia operacijomis ar cementuoja sluoksniais pudros. Ir yra žmonių, kurie apskritai nepripažįsta savo kūno ir nori pakeisti praktiškai viską.
Man atrodo, kad yra baisu kiekvieną rytą atsibusti ir pradėti save perdarinėti. Nepriimti pačiam savęs tokio, koks esi natūralus.
Bet turbūt dar baisiau yra tuomet, kai tavęs nepriima kiti. Kai atstumia dėl to, kad tu nesi toks, kaip visi. Kad tau nežinia kodėl (ir tikrai nežinia kodėl, nes taip tiesiog nutinka!) norisi būti kažkuo kitu.
Pasak pačios Alexis, ji kiek save prisimena, tiek jaučiasi moteris. Galutinį sprendimą būti tuo, kuo jai norisi būti, ji priėmė palyginti anksti, būdama vos keturiolikos. Artimųjų ir aplinkinių reakcija buvo neigiama. Teko keisti mokyklą, gyvenamąją vietą. Alexis patyrė visko ir daug. Jauna moteris nenori grįžti į gimtąją Italiją. Trumpalaikei savanorystei artėjant link pabaigos, Alexis ėmė aktyviai ieškotis darbo Bulgarijoje. Čia ji jaučiasi saugesnė ir geranoriškaii priimama.
Italijoje Alexis dirbo psichinę negalią turinčių žmonių ligoninėje. Jai pasakojant apie savo darbą, man labiausiai įstrigo mintis, kad taip, tokie ligoniai keisti ir gali būti netgi pavojingi, tačiau geriausias dalykas yra tas, kad jie niekada kitų neteisia.
Šiandien šypsausi prisimindama tą pirmąją reakciją išvydus Alexis. Žmonių yra visokių. Ir skirtumai nėra priežastis jų nemėgti ar drįsti skaudinti. Galbūt yra normalu būti kiek pasimetusiam susidūrus su tuo, ko nežinai, nepažįsti, iki šiol tik truputį apie tai iš kitų girdėjai ir spėjai visko prisigalvoti. Bet tam, po galais, ir turime liežuvį - kad galėtume paklausti ir sužinoti. Nežinojimas gimdo stereotipus, šie - diskriminaciją, ta galiausiai virsta į neapykantą. Nežinau, kaip kitiems, bet man be šių neigiamų dalykų gyvenimas šviesesnis.
Tebūna šis mano įrašas savotiškas sveikinimas praėjusios tarptautinės dienos prieš homofobiją (gegužės 17-oji) proga.
Alexis, ačiū Tau už įkvėpimą ir vieną geriausių pamokų gyvenime!