Vakar trumpai brūkštelėjau retorinį klausimą-pamąstymą, kodėl užuot atvirai pasakę, kad kažkas mums nerūpi, dažniau dangstomės teisindamiesi, kad neturėjome tam laiko. Šias mintis išprovokavo visiškai paprastas draugo klausimas: kaip bulgariškai paklausti, koks tavo vardas? Aš nežinojau. Keturis mėnesius gyvenu Bulgarijoje ir nežinau. |
Iš pradžių buvo gėda, bet net nedrįsau sau meluoti, kad neturėjau laiko to sužinoti. Man tai tiesiog nerūpi.
Po tokio, švelniai tariant, agresyvaus pareiškimo, sektų logiškas klausimas: kodėl? Ir štai čia jau prasideda pasiutusiai įdomūs dalykai, ką galime vadinti tikrų tikriausiais kultūros tyrinėjimais. Nebūtinai bulgariškos. Kultūros apskritai.
Standartiškai visi užsienio kalbų vadovėliai pradedami būtent šiomis frazėmis: Labas, aš Virginija, o kuo tu vardu, kaip tau sekasi?
Tačiau būkime atviri patys sau: ar tikrai būtent susipažinimas, su tavimi bendraujančio ar tau reikalingo asmens vardo žinojimas yra patys svarbiausi dalykai? Mano patirtis rodo, kad ne.
Aš nežinau, koks yra mane atitinkamu adresu vežančio taksisto vardas. Taip pat nežinau, koks mane aptarnaujančios kasininkės vardas. Ir man tai nerūpi. Ar jai rūpi manasis vardas ir kaip man šiandien sekasi? Ne. Žymiai svarbiau yra žinoti skaičius: kokiu adresu važiuoti, kiek sumokėti, kiek grąžos tikėtis, kiek bandelių į terbečką įdėti. Beje, kasininkės parduotuvėse čia liežuvių nesmailina, dažnai praleidžia „Laba diena“ ir tiesiog klausiama intonacija sako: Торбичка?! Suprask, reikia tau šiandien maišiuko ar apseisi. Tu palinksi arba pakratai galvą (dar reikia nepamiršti, kad čia gi Bulgarija ir šitie galvos judesiai interpretuojami priešingai).
Mano patirtis nėra ir negali būti pagrindas kokioms nors bendroms išvadoms, bet vienok vis tiek buvo įdomu patirti, kad labai dažnai žmonėms net nerūpi, ar tu apskritai juos supranti ir moki kalbėti. Pamenu, to socialinio eksperimento metu lyginau save su pagrindine nuostabaus rusų filmo „Rusalka“ (2007) heroje, kuri Maskvoje ieškosi darbo. Niekam nerūpi, kad esi nebylys. Yra daugybė darbų, kur verbalinė komunikacija visiškai nebūtina. Dar daugiau yra kasdienio gyvenimo situacijų, kur galima kuo puikiausiai apseiti be jokio tiesioginio kontakto su žmonėmis ir jų kalba.
Visgi bendravimas su taksistais ir kasininkėmis yra viena, o štai su giminaičiais, tariamai artimais žmonėmis - visai kas kita. Mes bendraujame, bet mano vardo jie vis tiek nežino. Nes jiems nerūpi. Jie sugalvoja savų versijų, kaip mane pavadinti. Iki šiol keliaudama neturėjau jokių bėdų dėl savo palyginti tarptautinio, paprasto, daugumai gerai žinomo vardo. Blogiausiu atveju buvau nusiteikusi būti vadinama Virdžinija. Betgi bulgarai nusprendė mane vadinti Virgi, Vergi. Viršūnių viršūnė buvo VERDŽI. Ir čia ne šiaip kažkas mane taip pavadino, o artima vyro giminaitė, kuri gavo kvietimą į vestuves su aiškiai užrašytu mano vardu: Vir-gi-ni-ja. Nemanau, kad ji neturėjo laiko jam perskaityti. Jai tai tiesiog nerūpėjo.
Po tokių patirčių peršasi vienintelė išvada: žmogaus vardas yra ne toks jau ir svarbus, kokiu mes jį linkę laikyti. Antroji išvada kur kas liūdnesnė: šiame materialiame pasaulyje daug daugiau naudos turėsi mokėdamas ištarti skaičius, o ne mandagų klausimą „Kaip sekasi?“.
Po tokio, švelniai tariant, agresyvaus pareiškimo, sektų logiškas klausimas: kodėl? Ir štai čia jau prasideda pasiutusiai įdomūs dalykai, ką galime vadinti tikrų tikriausiais kultūros tyrinėjimais. Nebūtinai bulgariškos. Kultūros apskritai.
Standartiškai visi užsienio kalbų vadovėliai pradedami būtent šiomis frazėmis: Labas, aš Virginija, o kuo tu vardu, kaip tau sekasi?
Tačiau būkime atviri patys sau: ar tikrai būtent susipažinimas, su tavimi bendraujančio ar tau reikalingo asmens vardo žinojimas yra patys svarbiausi dalykai? Mano patirtis rodo, kad ne.
Aš nežinau, koks yra mane atitinkamu adresu vežančio taksisto vardas. Taip pat nežinau, koks mane aptarnaujančios kasininkės vardas. Ir man tai nerūpi. Ar jai rūpi manasis vardas ir kaip man šiandien sekasi? Ne. Žymiai svarbiau yra žinoti skaičius: kokiu adresu važiuoti, kiek sumokėti, kiek grąžos tikėtis, kiek bandelių į terbečką įdėti. Beje, kasininkės parduotuvėse čia liežuvių nesmailina, dažnai praleidžia „Laba diena“ ir tiesiog klausiama intonacija sako: Торбичка?! Suprask, reikia tau šiandien maišiuko ar apseisi. Tu palinksi arba pakratai galvą (dar reikia nepamiršti, kad čia gi Bulgarija ir šitie galvos judesiai interpretuojami priešingai).
Mano patirtis nėra ir negali būti pagrindas kokioms nors bendroms išvadoms, bet vienok vis tiek buvo įdomu patirti, kad labai dažnai žmonėms net nerūpi, ar tu apskritai juos supranti ir moki kalbėti. Pamenu, to socialinio eksperimento metu lyginau save su pagrindine nuostabaus rusų filmo „Rusalka“ (2007) heroje, kuri Maskvoje ieškosi darbo. Niekam nerūpi, kad esi nebylys. Yra daugybė darbų, kur verbalinė komunikacija visiškai nebūtina. Dar daugiau yra kasdienio gyvenimo situacijų, kur galima kuo puikiausiai apseiti be jokio tiesioginio kontakto su žmonėmis ir jų kalba.
Visgi bendravimas su taksistais ir kasininkėmis yra viena, o štai su giminaičiais, tariamai artimais žmonėmis - visai kas kita. Mes bendraujame, bet mano vardo jie vis tiek nežino. Nes jiems nerūpi. Jie sugalvoja savų versijų, kaip mane pavadinti. Iki šiol keliaudama neturėjau jokių bėdų dėl savo palyginti tarptautinio, paprasto, daugumai gerai žinomo vardo. Blogiausiu atveju buvau nusiteikusi būti vadinama Virdžinija. Betgi bulgarai nusprendė mane vadinti Virgi, Vergi. Viršūnių viršūnė buvo VERDŽI. Ir čia ne šiaip kažkas mane taip pavadino, o artima vyro giminaitė, kuri gavo kvietimą į vestuves su aiškiai užrašytu mano vardu: Vir-gi-ni-ja. Nemanau, kad ji neturėjo laiko jam perskaityti. Jai tai tiesiog nerūpėjo.
Po tokių patirčių peršasi vienintelė išvada: žmogaus vardas yra ne toks jau ir svarbus, kokiu mes jį linkę laikyti. Antroji išvada kur kas liūdnesnė: šiame materialiame pasaulyje daug daugiau naudos turėsi mokėdamas ištarti skaičius, o ne mandagų klausimą „Kaip sekasi?“.