Praėjusį savaitgalį pirmą kartą lankiausi Europos Šiaurėje, Švedijoje. Nors dėl žvarboko vėjo teko apsirengti viską, ką turėjau, Švedija esu sužavėta. Ši trumpa kelionė mane gerokai supurtė: pasirodo, prie daugybės dalykų Bulgarijoje esu jau taip pripratusi arba susitaikiusi, kad jų tiesiog nebepastebiu. Štai trejetas aspektų-pavyzdžių, kuriuos norėtųsi išskirti ir pasidalinti: 1) Kultūrinių skirtumų sąlygotas laiko suvokimas; 2 Ekonominių skirtumų sąlygoti viešojo transporto ypatybių skirtumai; 3 Tvarkos pačia abstrakčiausia prasme skirtumai. Galbūt keliaujantieji žymiai daugiau jų tiesiog nebepastebi?.. * ironija atmieštas pastebėjimų kratinys |
K elionė iš Sofijos oro uosto prasidėjo sumaištimi. Nedidelėje patalpoje nusidriekusi ilgiausia eilė, vėluoja viskas ir visur. Niekas nežino, kodėl. Žmonės irzta, nerimauja pavėluoti į skrydžius, ima grūstis, užlindinėti be eilės, kovoti už save. Jau ne kartą rašiau, kad vėlavimas ir atsipūtimas yra kone skiriamasis bulgarų bruožas. Tartis susitikti lygiai 15 valandą nėra prasmės, nes taip tiesiog nebūna, bet niekas nedaro iš to tragedijos.
Pamenu, savanoriaujant vienoje NVO daug keliavome po Bulgarijos mokyklas kalbėdamiesi su jaunimu apie toleranciją. Per visus keturis projekto mėnesius nebuvo nei vieno atvejo, kad į reikiamą mokyklą būtume atvykę laiku. Nemeluoju. Laikas čia... tąsus ir abstraktus.
Ir štai kelionė iš Malmės oro uosto. Visi keleiviai surikiuoti ėjimui į lėktuvą lygiai prieš vartų uždarymą. Nėra jokių išimčių vėluojantiems. Tvarka yra tvarka, kurią reikia gerbti. O tikslus laikas yra bene pagrindinė tvarkos sąlyga.
Autobuso vairuotojas iš Malmės oro uosto į miesto centrą ir pati kelionė mane tiesiog pribloškė. Vairuotojo darbas yra vairuoti ir mandagiai sužiūrėti, ar visi keleiviai turi bilietus (kuriuos dalis jau būna nusipirkę internetu arba čia pat esančiame automate). Autobusas labai švarus, puikiai veikia bevielis interneto ryšys. Ekrane surašytos visos stotelės, o važiuojant pildosi raudona linija tarp jų ir žinai, kurią atkarpos dalį jau esi nuvažiavęs. Autobusas sustoja tik keleiviui paspaudus „Stop“ mygtuką, esantį virš kiekvienos sėdynės. Negaištama laiko stoviniuojant kiekvienoje stotelėje. Atrodo taip paprasta, bet kažkodėl Lietuvoje iki to dar niekaip nepriaugame.
Bulgarijoje autobuso vairuotojai - tikri daugiafunkciniai aparatai. Jie pardavinėja bilietus, skaičiuoja stotinkas ir tikslią grąžą, krauna keleivių bagažą, nevietiniams ar šiaip nesusivokusiems diktuoja stoteles, aiškina, kada ir kur sustosime, kiek laiko sustoję stovėsime.
Sunku paaiškinti, kuo konkrečiai, tačiau iš Švedijos grįžus į Bulgariją pastaroji atrodo itin netvarkinga ir nešvari. Vien vaizdas pro lėktuvo langelį iš esmės skiriasi: tvarkingi, visiškai išnaudoti žemės lopinėliai Švedijoje ir chaotiški laukai Bulgarijoje, kur dalis žemės dirbama, dalis ne. Ši patirtis savotiškai susisiejo su apsilankymu Bulgarijos slidinėjimo kurorte Bansko: daugybė viešbučių suprojektuoti taip netvarkingai, kad nejučia pradedi abejoti architektų blaivumu. Daugybė paliktų žemės lopų be jokios tikslios paskirties, niekaip nesižiūrintys su šalia išdailintais penkių žvaigždučių viešbučiais…
Benamiai bulgariški šunys paprastai taikūs ir atsipūtę dar labiau negu patys bulgarai. Karštą vasaros dieną guli vidury aikštės ar šaligatvio ir atrodo lyg mirę. Praeiviai turi juos apeiti. Kartais šunys įsitaiso gėlynuose arba bet kur, kur tik sugalvoja. Grožio ar tvarkos įspūdžio tie visur šmirinėjantys šunys tikrai neprideda.
| |
Švedija man buvo akivaizdus pavyzdys, kokią įtaką žmonių gyvenimui daro ilgalaikis finansinis stabilumas ir visų priimama bendrai įsteigta tvarka, paklusimas jos taisyklėms, pasitikėjimas ja. Na, tarkim, kad ir viešoji miesto biblioteka. Įėjome, apėjome, išėjome. Niekas į mus, svetimšalius, nežiūrėjo kaip į potencialius knygų vagis, nereikalavo prisistatyti, pasiaiškinti, ką veikiame ir ko norime. Biblioteka skirta visiems, tai vieša įstaiga, o ne jos imitacija.
Pusryčių viešbutyje metu žmonės ramiai sau skaitinėja laikraščius, o ne stengiasi prisikimšti iki sprogimo ir dar įsimesti ką į rankinę (juk nemokamai!). Jau minėtame oro uoste niekas nesibrauna be eilės, o darbuotojai niekam nedaro išimčių, nes prieš nustatytą tvarką lygūs visi. Atkreipiau dėmesį ir į tai, kiek daug žmonių Švedijoje naudojasi bankų kortelėmis. Grynieji pinigai praktiškai nereikalingai, nes žmonių įgūdžiai naudotis elektronine bankininkyste stiprūs, išvystyti, bankais čia pasitikima. Nėra Lietuvoje itin gajaus suvokimo, kad va, jei rankoje turiu popierinį pinigą, tai jis tikras, o kortelėje pinigai netikri, jie neva greičiau išsileidžia. Visa tai tėra mitas ir rodo žmonių negebėjimą išnaudoti bankų teikiamas galimybes. Juk taip patogu ir paprasta asmeninį biudžetą valdyti internetu. Taip, akimis nematai, kiek kortelėje šiuo metu pinigų ir gali kilti pagunda išleisti daugiau, tačiau juk tam ir buvo sugalvoti įvairiausi limitai. |
Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad tik grynieji pinigai rankoje yra tikri kyla iš nesaugumo jausmo, nepasitikėjimo bankais, nusivylimo jų paslaugomis.