Здравейте, аз съм Виргиния от Литва! (Sveiki, esu Virginija iš Lietuvos!) – ir klasėje tyla. Vaikai žiūri susižavėję į tave kaip į stebuklą... Mažieji bulgarai nuoširdžiai stebisi, kad kalbu angliškai, man patinka jų šalis ir su malonumu mokausi jų kalbos. Aš gi kiekvieną kartą atidžiai stebiu, kaip jie žaidžia mūsų siūlomą žaidimą su ant kaktos užklijuotomis etiketėmis. |
Šią savaitę, kaip ir įprastai, keliavome į mokyklas kalbėtis su vaikais ir jaunimu apie toleranciją, diskriminaciją, žodžio galią (su)žeisti daug skaudžiau nei įprasti ginklai. Turiu prisipažinti, kad kuo toliau, tuo labiau pradedu jaustis žvaigžde. Be jokių pastangų. Bulgarų vaikai stebisi, kad kalbu angliškai, man patinka jų šalis ir su malonumu mokausi jų kalbos. Здравейте, аз съм Виргиния от Литва! – ir klasėje tyla. Žiūri susižavėję į tave kaip į stebuklą. Keista ir kiek nejauku, nes niekada nebuvau populiari ar itin trokštanti dėmesio.Pirmadienį viešėjome Plovdive (dviese su kolege atlaikėme maždaug 60 berniukų ir paauglių žvilgsnius, visoje salėje nebuvo nei vienos (!) mergaitės. O vėliau lankėmės šalia Plovdivo esančiame Караджово miestelyje.
Pirmą kartą vedėme pamokėlę visai mažiukams, vos aštuonerių metų vaikams. Taip jau išėjo, kad kolegei trumpam išbėgus klasėje likau viena. Vaikai spokso į mane, drovisi. Drovėjausi ir aš, betgi ėmėme komunikuoti. Jie nieko nežinojo apie Lietuvą, klausė, ar ten gražu. Kai kurie užsimerkdavo, susikaupdavo ir tuomet nedrąsiai ištardavo: My name is... Tokiomis akimirkomis supranti, kad mažam žmogui darai įspūdį ir netiesioginę įtaką. Aš nesu jų mokytoja, nerašau jiems pažymių, bet mano dėka jie suprato, kaip vis dėlto gerai mokėti užsienio kalbą – juk tuomet gali bendrauti su tuo, kuris tau įdomus.
Tie vaikai man pasirodė lyg tyros tabula rasa. Lietuva jų sąmonėje neegzistuoja ir jie už gryną pinigą priėmė tai, ką ir kaip aš, lietuvė, apie ją papasakojau.
Tai supratau tuomet, kai į klasę įžengė pagyvenusi mokytoja ir sužinojusi, kad aš esu iš Lietuvos, iškart pareiškė: О, говориш по-русски!
Šis iš pažiūros nekaltas pasakymas mane supykdė, suerzino ir įžeidė. Nes tai nėra nekaltas pareiškimas. Tai giliai įsišaknijęs stereotipas. Mokytoja nemano, kad aš išmokau rusų kalbą. Ji mano, kad rusų kalba yra mano gimtoji. Jos sąmonėje ir 25 metų Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų atšventusi Lietuva vis dar yra Sovietų sąjungos dalis...
Kiek vėliau žaidėme vieną įdomų žaidimą. Vaikų paprašėme užsimerkti ir ant kaktų prilipinome po popierėlį su tam tikra figūra – trikampiu, apskritimu ar kvadratu. Tuomet paprašėme atsimerkti, suformuoti grupeles ir visa tai padaryti visiškoje tyloje.
Vaikai ėmė žaisti, tačiau kiek užtruko, ėmė blaškytis, negalėjo apsispręsti, į kurią ir kieno grupelę eiti, ar reikia ką nors iš grupės išmesti. Reikia pripažinti, kad šį kartą padarėme klaidą, nes kartu su vaikais pakvietėme žaisti ir jų mokytojas. Nekantraudamos jos pergrupavo vaikus pagal ant jų kaktos esančias etiketes.
Šio žaidimo esmė ta, kad niekas vaikams nesako formuoti grupes pagal ant jų kaktos esančias figūras. Tai tik etiketė, į kurią nereikia kreipti jokio dėmesio. Bet dažniausiai žaidėjai daro būtent tai: susigrupuoja į trikampių ar kvadratų grupelę ir džiaugiasi greitai atlikę užduotį. Labai retais atvejais vaikai į savo grupę pasikviečia tiesiog sau artimesnius, labiau mėgstamus klasės draugus.
Mokytojos jautėsi kiek nejaukiai, kai paaiškinome idėją nekreipti dėmesio į kitų mums priklijuotas etiketes ne tik žaidime, bet ir realiame gyvenime.
Kitas triukas žaidime tas, kad vienas žaidėjas gauna super figūrą, kurioje yra ir trikampis, ir apskritimas, ir kvadratas. Ir labai dažnai būtent jis lieka vienas, niekas jo nepriima į nei vieną grupę. Tuomet žaidimui pasibaigus kalbamės, kad būtent šis žaidėjas yra stipriausias ir geriausias, nes savo figūroje turi visas kitas figūras ir kitų turėtų būti ne atstumiamas, o priimamas kaip netgi geresnis.
Po pristatymų grįžus į biurą darbai nesibaigia. Vienas iš jų – suskaitmeninti dalyvavusiųjų sąrašus. Įsivaizduokite, tai dabar darau aš! Šifruoju ir bandau atkoduoti, kas slypi po jų bulgariškomis, kirilica užrašytomis keverzonėmis.
Pirmą kartą vedėme pamokėlę visai mažiukams, vos aštuonerių metų vaikams. Taip jau išėjo, kad kolegei trumpam išbėgus klasėje likau viena. Vaikai spokso į mane, drovisi. Drovėjausi ir aš, betgi ėmėme komunikuoti. Jie nieko nežinojo apie Lietuvą, klausė, ar ten gražu. Kai kurie užsimerkdavo, susikaupdavo ir tuomet nedrąsiai ištardavo: My name is... Tokiomis akimirkomis supranti, kad mažam žmogui darai įspūdį ir netiesioginę įtaką. Aš nesu jų mokytoja, nerašau jiems pažymių, bet mano dėka jie suprato, kaip vis dėlto gerai mokėti užsienio kalbą – juk tuomet gali bendrauti su tuo, kuris tau įdomus.
Tie vaikai man pasirodė lyg tyros tabula rasa. Lietuva jų sąmonėje neegzistuoja ir jie už gryną pinigą priėmė tai, ką ir kaip aš, lietuvė, apie ją papasakojau.
Tai supratau tuomet, kai į klasę įžengė pagyvenusi mokytoja ir sužinojusi, kad aš esu iš Lietuvos, iškart pareiškė: О, говориш по-русски!
Šis iš pažiūros nekaltas pasakymas mane supykdė, suerzino ir įžeidė. Nes tai nėra nekaltas pareiškimas. Tai giliai įsišaknijęs stereotipas. Mokytoja nemano, kad aš išmokau rusų kalbą. Ji mano, kad rusų kalba yra mano gimtoji. Jos sąmonėje ir 25 metų Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų atšventusi Lietuva vis dar yra Sovietų sąjungos dalis...
Kiek vėliau žaidėme vieną įdomų žaidimą. Vaikų paprašėme užsimerkti ir ant kaktų prilipinome po popierėlį su tam tikra figūra – trikampiu, apskritimu ar kvadratu. Tuomet paprašėme atsimerkti, suformuoti grupeles ir visa tai padaryti visiškoje tyloje.
Vaikai ėmė žaisti, tačiau kiek užtruko, ėmė blaškytis, negalėjo apsispręsti, į kurią ir kieno grupelę eiti, ar reikia ką nors iš grupės išmesti. Reikia pripažinti, kad šį kartą padarėme klaidą, nes kartu su vaikais pakvietėme žaisti ir jų mokytojas. Nekantraudamos jos pergrupavo vaikus pagal ant jų kaktos esančias etiketes.
Šio žaidimo esmė ta, kad niekas vaikams nesako formuoti grupes pagal ant jų kaktos esančias figūras. Tai tik etiketė, į kurią nereikia kreipti jokio dėmesio. Bet dažniausiai žaidėjai daro būtent tai: susigrupuoja į trikampių ar kvadratų grupelę ir džiaugiasi greitai atlikę užduotį. Labai retais atvejais vaikai į savo grupę pasikviečia tiesiog sau artimesnius, labiau mėgstamus klasės draugus.
Mokytojos jautėsi kiek nejaukiai, kai paaiškinome idėją nekreipti dėmesio į kitų mums priklijuotas etiketes ne tik žaidime, bet ir realiame gyvenime.
Kitas triukas žaidime tas, kad vienas žaidėjas gauna super figūrą, kurioje yra ir trikampis, ir apskritimas, ir kvadratas. Ir labai dažnai būtent jis lieka vienas, niekas jo nepriima į nei vieną grupę. Tuomet žaidimui pasibaigus kalbamės, kad būtent šis žaidėjas yra stipriausias ir geriausias, nes savo figūroje turi visas kitas figūras ir kitų turėtų būti ne atstumiamas, o priimamas kaip netgi geresnis.
Po pristatymų grįžus į biurą darbai nesibaigia. Vienas iš jų – suskaitmeninti dalyvavusiųjų sąrašus. Įsivaizduokite, tai dabar darau aš! Šifruoju ir bandau atkoduoti, kas slypi po jų bulgariškomis, kirilica užrašytomis keverzonėmis.